Vilija Čiapaitė
Facebook platybėse sekiau Aušros Sarnickienės pasidalinimus iš Baltijos šalių, Singapūro, Ukrainos masažuotojų čempionatų. Ypač sudomino įrašai iš Tarptautinės masažuotojų stovyklos Italijoje. Sužinojau, jog 120 masažuotojų susirinko iš daugiau nei 25 pasaulio šalių į Censenatico miestą, ant jūros kranto. Lietuvių komanda buvo viena gausiausių. Buvo malonu skaityti, jog net trys masažuotojos iš Birštono „Royal Spa Residence“ dalyvavo šioje stovykloje! Kaip pasakojo Aušra, prikalbino merginas, o išvykimą teko suderinti su vadovybe. Be abejo, dirbant tokį darbą būtina tobulėti, nes norisi ne tik palepinti savo klientus, bet ir suteikti malonumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Tad lagaminai sukrauti ir kelionė į Italiją su švelniu virpuliu viduje prasidėjo. Pagaliau merginos jau vietoje Italijoje, Censenatico mieste. Buvo smagu, kai jas sutiko su šypsenomis, nes Tarptautinėje masažuotojų stovykloje susiburia kolegos, draugai ir bendraminčiai. Vieni atvyko pasidalinti masažo paslaptimis, kiti – mokytis, tobulėti. Ir štai, prasidėjo mokymai…
Kad ir kaip būtų keista, tačiau nuo pat pradžių mokymuose masažuojant ir mokant masažo paslapčių jokių modelių nebuvo, tad, pasak Aušros, vieni kitiems buvo ir modeliai, ir masažuotojai. Visi mokėsi, stebėjo, masažavo, sėmėsi patirties vieni iš kitų. Meistrai noriai dalinosi patirtimis, aiškino, kaip taisyklingai atlikti judesius, tempimus. Tai buvo puiki praktika, nes teko pajusti tai, ką jaučia klientas, pamatyti ir išbandyti naujas technikas.
Pasak pašnekovės, ypač buvo įdomios tempimo su skaromis, tajų masažo technikos, garsų terapija, veido masažo mokymai. Mokymus ir technikas pravedė masažo meistrai, kurie kiekvieną dieną praleisdavo su dalyviais ir nesavanaudiškai dalinosi savo laiku bei žiniomis. Mankštos, joga, paskaitos ir praktikos vyko didelėje palapinėje. Kiekvienas mokytojas turėjo jam skirtą laiką, todėl visi buvo susiskirstę grupėmis ir pasibaigus pamokai, keliaudavo pas kitą meistrą. Taigi per dieną teko mokytis pas penkis meistrus.
Palapinėje buvo apie 40 masažo stalų ir taip teko mokytis nuo ryto iki vakaro. O vakarais, laisvu laiku, visi draugėje daug bendravo. Tai buvo pažintiniai ir draugiškų pokalbių, bendravimo, susipažinimo artimiau vakarai.
Paklausta, ar nepavargdavo, ji nusišypsojusi atsakė, kad sunkoka buvo pirmą dieną, nes teko adaptuotis prie darbo karštyje, o paskui – norėjosi kuo daugiau išmokti, parsivežti kaip galima sunkesnį ir didesnį žinių bagažą.
Visi stovyklos dalyviai kiekvieną rytą eidavo sutikti saulės. Paskui mankšta arba joga, pusryčiai ir pirmyn į mokslus! „Mūsų šutvė buvo vieninga. Kiekvienas dalinosi savo patirtimis, žiniomis, kurios turėjo būti reikalingos tolimesniems darbams sugrįžus“, – pasakojo Prienuose gerai žinoma masažo meistrė.
Aušra grįžo kupina jėgų, energijos ir tikiu, kad savo žinių lagaminą pritaikys darbe.
Laikas nenumaldomai lekia. Kokie bus tolimesni keliai, kokias naujoves masažo meistrė pritaikys savo darbe – tik ateities klausimas. Tenoriu palinkėti ir toliau siekti kažkam gal nepasiekiamo, o Aušrai Sarnickienei, nors ir mažas laiptelis, įgyvendinti savo svajones. Juk dirbti masažuotoja yra gamtos duotybė, kurią ji išnaudoja iki smulkmenų ir kaskart papildo savo žinių bagažą panašaus pobūdžio aukštos klasės masažo meistrų mokymuose, stovyklose.
