Vilija Čiapaitė
Dar birželio mėnesį tarėmės su Arijum Jurevičium susitikti ir pakalbėti, tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, jog jam teko išvykti ir aš turėjau kitokių reikalų. Mudu nutarėme susitikti liepą, kuomet baigsis mudviejų maratonai. Beje, vėl laikas užsitęsė, nes Arijus lankėsi Europos Parlamente Strasbūre. Į šią ES instituciją Arijų, kartu su kitais respublikinio moksleivių piešinių bei nuotraukų konkurso „Kuriu ateities Europą“ laureatais, pakvietė konkurso iniciatorius, Europos Parlamento narys Bronis Ropė. Tačiau ne apie kelionę noriu pakalbėti, o apie gyvenime numatytus žingsnius.
Gyvenime mes daug kartų ieškome savo tikrojo AŠ, tačiau dažnas taip ir nerandame. Su amžiumi mintyse į svajones numojame ranka ir įsitraukiame į rutiną, su kuria ir judame pirmyn. Tačiau aš sutikau žmogutį, Arijų, kuris vis dar gyvenimo AŠ paieškose ir kaskart atranda tai, ko nesitikėjo.
Arijus gimė ir užaugo Prienuose, jauniausias vaikas šeimoje. „Mama sakė, kad, kai gimiau, labai smarkiai lijo”, – šypsodamasis pasakojo vaikinas. – „Gal dėl to mano gyvenime lietus turėjo didelės įtakos. Kai augau, visada buvau trupučiuką kitoks, visada kažkaip stengiausi surasti tikrumą viskame, neskaičiau pasakų, nežiūrėjau filmukų vaikams, o skaičiau rimtas knygas, žiūrėjau dramas. Visuomet stengiausi atrasti kažką kito, neišgražinto, neišpuošto, o realaus”.
Baigęs „Nemuno” pradinę mokyklą, pradėjo mokytis „Ąžuolo” pagrindinėje mokykloje. Matyt, Arijus neatrado savęs šioje mokykloje, tad nukako į „Revuonos” pagrindinę. Čia jis, o gal jį, atrado dailės mokytoja Aušra Deltuvienė. Jos mokėjimas įsiklausyti, pamatyti, suvokti, kad Arijus yra meniškos sielos ir viduje jautrus, suvedė į bendrą susivokimo kelią.
Jau nuo vaikystės jis daug piešdavo. Pasak jo, mama surinkusi visus piešinius, ir namuose segtuvų su piešiniais gana daug. „Reiktų peržiūrėti, tačiau mama juos laiko”, – pokalbio metu atviravo Arijus. – „Ir nors atrodo, kad jų per daug, bet, manau, kad jie turi likti, kad būtų šalia, nes tai dalelė manęs”. Neatrasdamas, o gal nerasdamas bendrų sąlyčio taškų su klasiokais, jautrusis Arijus buvo net nustojęs piešti, tačiau atrado žirgus. Protingi, smalsūs ir niekuomet neišduodantys gyvūnai davė be galo daug. Juose jis atrasdavo ramybę, suvokimą, draugystę, tvirtumą. Be abejo, teko lankytis ir žirgyne, kur pasijusdavo labai stiprus. Protingos akys, stabilumo jausmas pakerėjo, tad jo piešinių tematika tai ir atspindėjo. Kiekvienas nutapytas, nupieštas žirgas pripildytas nepriklausomybės, veržlumo, stabilumo, vidinės laisvės, polėkio – ko ir ieškojo jaunasis menininkas.
Didelės įtakos gyvenime turėjo, dailėje, kaip ir minėjau, padėjo atsiskleisti dailės mokytoja metodininkė, dailininkė – keramikė Aušra Deltuvienė. Ji, kaip sakė mano pašnekovas, yra tarsi giminaitė, suprantanti visas jo mintis, gebėjimus, minties polėkį. „Aš su mokytoja Aušra galiu pasikalbėti, išsakyti savo mintis, vizijas, savo svajones. Ji – žmogus, kuriam gali patikėti slapčiausias svajones”, – sakė Arijus.
Ir štai, visai netikėtai Arijus pakreipė kalbą kita – muzikos – kryptimi. Pasak jo, dabar kai ką darantis, kas bus ateityje, – perėjo prie muzikos. „Tai, galbūt, labai keistas dalykas, bet dar prieš kelionę visi galvojo, jog piešiu ir piešiu, tačiau tarsi iš kažkur atsirado muzika. Tai va, supratau, kad dramatiškoji pusė niekur nedingo, kad ir kiek bedaryčiau gražių dalykų, nutapyčiau gražių paveikslų, tačiau tas dramatiškumas buvo viduje. Jo nedėjau į piešinius, o atradau naują terpę – pradėjau rašyti dainas. Nors kol kas jokiu instrumentu negroju, tačiau mokysiuosi groti gitara. Tikiuosi, jog visa tai kartu galima suderinti ir su mokslais. Jau pradėjau kontaktuoti su pakankamai įžymiais žmonėmis, ir ateityje bus galima išgirsti ir mano kūrinius… Labai greitai nušokau nuo piešinių. Kaip atsipalaidavimas, sustojus išgelbsti piešimas, stabilumas. Visada galvojau, kaip ir ką nupiešiu. Dabar jaučiuosi stabiliai. Pasąmonėje noriu turėti stabilumą, ir tai šiuo metu turiu.”
Arijaus svajonė – muzikos subtilybių semtis Niujorke. Apie tai jis kalba užtikrintai ir, manau, turėdamas savo charizmą, tikrai ten nuvyks, tačiau iki to jam reikia baigti mokslus. Šiais ir kitais metais jam dar teks mokytis „Žiburio” gimnazijoje. Tačiau Arijus, būdamas labai jautrus ir mokantis įsiklausyti į gamtos muziką, puikiai suderins visus dalykus. Pasak jo, dailė, muzika, rašymas – visi kartu yra neatsiejami vienas nuo kito. Tai puikus derinys, kuris gyvenime jam tikrai padės.
Sugrįžtant prie dailės, Arijus pasakojo, jog buvo pakviestas leidyklos „Nieko Rimto” iliustruoti vieną knygelę, tačiau tuomet, nusiuntęs pirmuosius piešinių pavyzdžius, pasijuto nesmagiai, kad neišpildė užsakovo norų. Tik vėliau atsirado stabilumas, tačiau buvo jau per vėlu. Bet tai jau buvo…
O Arijaus gyvenimas pilnas netikėtumų. Jo mūza – viena mergina, kurios dėka jį visuomet aplanko kūrybinės mintys, vizijos, klipų kūrimas. Jis visa galva pasinėrė į muzikos vingrybes, kur girdi, mato ir jau mintyse kuria klipą. Tad Dievo pakylėtas, gamtos apdovanotas jis stabilumo link kasdien žengia tvirtu žingsniu.
Ir ne veltui yra pasakyta, jog emocijos yra pagrindinis elementas žmogaus sprendimų priėmimo bei planavimo procesuose. Galima teigti, kad emocijos įeina į žmogaus pažinimo procesą. Tapant ar piešiant, skambant muzikai sukuriama atitinkama nuotaika, sužadinanti kūrybingumą, dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu. O, kad ne vieno mokslininko pasakyta tezė, jog menininkas iš anksto vaizduojasi paveikslo siužetą, muzikas – būsimo kūrinio sąskambius ir jų dinamiką, Arijuje tai yra. „Kuriamoji vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmų rezultatus, suprasti kito žmogaus asmenybės vidinės psichinės veiklos ypatybes “, tad visa tai turi mano pašnekovas ir reikia tik laukti naujų kūrinių tiek muzikos, tiek dailės srityje. Juk gyvenimo kelias Arijui dar tik prasideda ir nebūtina laukti brandaus amžiaus, kad pasiektų tai, kas kirba jo galvoje ir sielos gelmėse. Lai viskas veržiasi it lava iš vulkano kraterio ir pasiekia mus, paprastus žmones.
