Anksti rytą, drebiant išsiilgtam sniegui, languose sužibo žvakelės.
Nedaug jų Stakliškėse – sušvito šiltomis švieselėmis mokykla, darželis, seniūnija, vienas kitas miestelio namas. Tačiau ir tiek gana, kad pažadintų prisiminimus apie šaltas 1991-ųjų sausio naktis, kai krėtė drebulys ne tik nuo žvarbos, bet ir nuo įtampos, laukimo ir nerimo, kada švinu pradės spjaudytis svetimų karių ginklai, grėsmingai į minią nukreipti tankų vamzdžiai. Ir jie prabilo mirtimi ir skausmu…
Mokyklos klasėse ir koridoriuose tamsu, šviečia tik mirksinčios ant palangių žvakės. Kaip ir tada, prieš 23 metus, balsai skamba iš radijo, pasakodami apie tai, kas įvyko Vilniuje, tautos širdyje, kur ėmė lietis nekaltųjų kraujas. Tų, kuriems Tėvynės laisvė buvo brangiau už gyvybę. Apie tai, atstovaudama vyresniąją kartą, kalbėjo Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė, už jaunimą prabilo mokyklos prezidentė Karolina Pėstininkaitė.
Visa sausio 13-osios diena mokykloje skirta Laisvės gynėjų dienai. Apie tai kalbasi pamokose mokytojai ir mokiniai, pertraukų metų žvilgsnius patraukia televizoriuje šmėkščiojantys dokumentinio filmo vaizdai, skamba to, kovos už Laisvę, meto dainos ir muzika. Prisiminti mūsų valstybės praeitį skatina ir uniformomis pasipuošę skautai. Jie klausinėja mokinius ir mokytojus Lietuvos istorijos faktų, puošia jų krūtines dailiomis popierinėmis gėlytėmis, o už teisingus atsakymus vaišina saldainiais. Ir, žinoma, neužmirštuolės – jaunimo indėlis į šią dieną, jų atrastas toks taiklus simbolis nepaprastam tautos gyvenimo įvykiui įamžinti.
Nebuvo tądien mokykloje įprasto (pripažinkime, jog kartais ir nuobodaus) minėjimo, koncerto, iškilmingų kalbų. Bet kaip tik toks paprastumas, neįkyrus priminimas, regis, labiau paliečia dvasią, ją atgaivina, skatina džiaugtis šiandiena, už kurią esame dėkingi visai tautai, be ginklų ir pykčio stojusiai ginti savo Laisvės.
