Jiezno gimnazijos bendruomenė, visas Jiezno kraštas ir kraštiečiai, visi buvę mokiniai ir mokytojai, visi tie, kuriems svarbu krašto pažanga, doras, atsakingas ir išsilavinęs krašto žmogus, kitų metų sausio 23 dieną rinksis į gimnaziją. Kad prisimintų jaunas dieneles, kad pažvelgtų į akis metų našta ir plaukų šarma pasidabinusiems mokytojams, kad paspaustų rankas senai matytam klasės draugui, kad pagerbtų tuos įtaigaus ir kritiško, prašančio, o kartais ir griežto žodžio, skvarbaus akių žvilgsnio šviesulius, sekusius mūsų vaikiškus žingsnius, dažnai mums atleidusius, bet jau nesulaukusius mūsų dienų.
Jiezno gimnazijos pirmtakės progimnazijos 70-metį minėsime tą pačią dieną, kada prieš 55 metus visa Jiezno rajono bendruomenė sulaukė tiems laikams labai modernaus vidurinės mokyklos pastato. O juk iki tol mokykla glaudėsi net trijose patalpose. Šiam jubiliejui krašto visuomenei pateiksime straipsnių ciklą apie šį didįjį krašto švietimo šuolį. Esame surinkę kelis tūkstančius dokumentų, kurie mums leis šiek tiek giliau pažvelgti į savitą krašto švietimo raidos istoriją. Rašydami vadovausimės šiais principais:
1) Aksiominė tiesa – krašto mokykla nuėjo sudėtingą ir labai garbingą kelią. Tai atsispindi daugiamečiuose jiezniečių mokytojų darbo rodikliuose, Jiezno švietimo šventovės iškovotame aukštame vertinimo statuse Lietuvoje. Bet tas kelias buvo vingiuotas, parodyti jo prieštaravimus –tiesiog būtinybė.
2) Gerbti šviesos nešėją – mokytoją. Gali kultūringai pasakyti mokymosi metu savo mokytojui pastabas, praėjus laikui turi dėkoti, kad jis su tavimi buvo. Net jeigu jis ir klydo, tau nesuprasti tų aplinkybių visumos.
3) Gerbsime ir buvusių mokinių privatumą, nerašysime klydusiųjų pavardžių, nes tingėjusieji mokytis tapo profesoriais ir mokytojais, o buvę mušeikos – teisėjais ir advokatais. Tiesa slypi ne buvusiuose pažymiuose ir pareigybėse, ranguose ar laipsniuose, o išmintyje suprasti kiekvieną žmogų ir su juo bendrauti, būti savu, padėti žmonėms.
4) Mokytojas švietėjas visais istoriniais laikais įveikdavo nemokšiškas politikas ir jų vykdytojus. Mokytojai, nešdami žinias, gėrį ir tiesą, buvo patys pirmieji, parodę kelius būsimoms reformoms ir gyvenimo lūžiams. Stengsimės išsiaiškinti, kaip mokytojų dėka netapome pavlikais morozovais ir melninkaitėmis ar KGB klapčiukais, kaip buvome mokomi sutelkti valios jėgas ir turėti savo nuomonę.
Kad ir visur gąsdinamas ir visur siuntinėjamas, mokytojas buvo tas keliasluoksnis filtras, kuris savyje sugerdavo blogybes ir juodulius ir neleisdavo jiems prasiskverbti į jaunas širdis. Mokytojų žinios, kartais paslapčiomis ištartas žodis, padėjo mums ir visai tautai išlikti ir gerai pasiruošus ateiti į 1988-1991 m. Tautos revoliuciją.
Krašto švietimo ištakos
Krašto švietimo didaktiniai principai žinomi jau XVII amžiuje, kada Jiezno parapijos klebonui padėjo įsisavinti giesmių giedojimo meną specialiai tam pasiruošęs kantorius. Nuo XVIII amžiaus pabaigos prie bažnyčios buvusioje parapinėje mokykloje mokinius pirmajai išpažinčiai paruošdavo, su rašymu, skaitymu ir giedojimu supažindindavo parapijinės mokyklos mokytojas, dažniausiai iš bajorų tarpo. Mokymas vyko lenkų kalba. Tokia mokykla buvo žinoma iki 1812 metų rusų –prancūzų karo. Carinei Rusijai pasiglemžus Lietuvą, krašto kilmingieji samdėsi mokytojus arba mokėsi bajorų institutuose. Tik po baudžiavos panaikinimo 1874 m. Vilniaus švietimo apygarda įsteigė valdinę rusišką pradžios mokyklą Jiezne prie dabartinės nykstančios senosios pradinės mokyklos pastato. Dvimetėje mokykloje skaitymą, rašymą, aritmetiką, rusų kalbą, Rusijos istoriją ir geografiją dėstė rusai mokytojai, siekdami moksleivius surusinti. Tik tikybos tiesos buvo dėstomos lietuviškai, jas dėstė Jiezno bažnyčios klebonai. Po spaudos draudimo panaikinimo Jiezne pradėjo mokyti pirmasis lietuvis mokytojas Daugirdas, lietuvių kalbos mokymas buvo įtrauktas į valdinės mokyklos programą. 1891 m. Veiverių mokytojų seminariją baigė pirmasis mokytojas iš Jiezno – Julijonas Celiešius.
Tautinės lietuviškos parapijinės mokyklos įsteigimas 1916 m.
Sunkiomis kaizerinės okupacijos sąlygomis Jiezno klebonas Jonas Galaunė susitarė su kaizerinės krašto okupacijos viršininku – kreishauptmanu Ripiu dėl parapijinių lietuviškų mokyklų steigimo (Jiezno parapijos archyvas, byla – Jiezno klebonas Jonas Galaunė 1910-1924). Nuo 1916 m. lapkričio 15 dienos parapijinės mokyklos veikė:
1) Jiezne – mokytojai Antanas Karpavičius ir Adelė Klinavičienė;
2) Liciškėnuose – Justinas Gusas;
3) Sobuvoje – Andrius Barkauskas;
4) Sundakuose – mokytoja Karolina Pempienė;
5) Dukurnonyse – mokytoja Marija Bieliauskienė;
6) Slabadoje – Anelė Jakonienė;
7) Kašonių dvare – mokytoja Marija Kaluževičiūtė (nuotraukoje);
8) Kisieliškėse – Ieva Klimavičienė;
9) Marginiuose – mokytoja Marija Patinskienė.
Šių mokyklų pagrindu po 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto atsirado Jiezno lietuviškos savivaldybės – valsčiaus pradžios mokyklos.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
