Detektyvas. Kas pavogė garlaiviuką?

Tai štai, neblogi orai ir žavus Birštonas sužavėjo mano anūką. Vieną savaitgalį buvo nutarta, jog jis paklaidžios po Birštono grožybes, aplankys parką, muziejus, o po pietukų pasiūliau, kad atpūškuosiu garlaiviuku per Nemuną, papietausime, visi kartu persikelsime atgalios ir sėdę automobilin parsirisim namolio. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Anūkas su savo antrąja pusele autobusu pasiekė Birštoną ir ten lakstė, kaip išprotėję, nes viskas buvo gražu, viskas nepakartojama. Telefonu pasigyrė, kad kažkokį dviratį išsinuomavę kaifą gaudė. Pavydas net mane, senį, suėmė, bet kas nutarta, tas nutarta. „Ir į mano kiemą ateis šventė“, – pamąsčiau.

Nusiridenau savo mašinike gražia pakrante ir atėjęs iki prieplaukos vos iš koto neišvirtau. Dairausi dairausi, o ten jokio garlaiviuko nematyti. „Ot gyvačiukas, turbūt pas kokią paną į meldus nuburzgino“, – pamaniau. Laukiu laukiu, o belaukdamas ir nervintis pradėjau. Gerai, kad pačiutė lašiukų nuo širdies mašinikėje turėjo. Privarvino į čierkutę, dar vandenėlio užgerti davė, o atsigavęs skambijau savo draugeliui Birštonan. Išklausęs manęs, šis kad užsikvatojo ir durnium mane išvadino, nes, pasirodo, garlaiviuko jau ba-ba, o jis tikrai ne pas mergikę į meldus nuburzgino. „Nėra to gero daikčiuko, gali arba plaukti, arba skristi per Nemuną. O gal geriau aplink per Prienus atbirzgenk ir pas mane su anūku ir abiem mergikėm atšuoliuok“, – pašutkino draugelis.

Na, sparnų tikrai tokiam amžiuje neužsiauginsiu, plaukti kaip kirvis vandenyje moku. Gausiai pasispjaudęs sėdau mašinikėn ir visą ratą apvažiavęs Birštonan nukeliavau. O prieplaukoje mano anūkas jau žiūronų buvo bepradedąs ieškoti, nes nuo ilgo žiūrėjimo į kitą Nemuno pusę akis išvarvino.

Taigi susitikom ir pas draugelį nukurnijom, o ten pasikalbėję nutarėme, kad rašysim prašymą valdžios žmonėms, kad garlaiviuką grąžintų, nes vasara, kita Nemuno pusė taip traukia ne vieną ramybės link. O kokios ten vietelės ne tik mes, ne tik seniai, bet ir jaunimėlis žino.

Petras Navickas