Dešimtmečiai gyvenimo – mokyklai

Stakliškiečiai kartais švelniai pajuokauja, jog mokykla be mokytojos Albinos Žilionytės neįsivaizduojama. Mažutė, tyli ir darbšti mokytoja, atėjusi į Stakliškes ką tik po 12 klasės ir paruošiamųjų kursų mokytojams baigimo, pasiliko čia iki dabar. Dar nebuvo naujosios mūrinės mokyklos, dar net ir elektra tik kai kuriuose namuose buvusi įvesta, kraštas buvo gana atsilikęs ir tamsus, bet A. Žilionytė iš jo nepabėgo. Tai jau jos charakterio bruožas – atkakliai siekti numatyto tikslo ir nepasiduoti sunkumams. Be abejo, svarbiausia turbūt tai, kad ji – optimistė, matanti aplinkui tik šviesias spalvas ir gerus žmones. Iš tiesų, viso pokalbio metu taip ir neteko išgirsti mokytojos nusiskundimų, nors vieno blogo žodžio apie gyvenimą, darbą – „bet viskas baigėsi gerai“, taip A. Žilionytė apibūdina negeras situacijas, į kurias jai teko pakliūti per dešimtmečius darbo Stakliškių mokykloje.

Nuo pat darbo pradžios Stakliškėse A. Žilionytė ėmėsi prižiūrėti bandomąjį sklypą. Šypsosi mokytoja, prisiminusi, kaip bijojusi mokiniams pasirodyti nežinanti, nei kaip ežias padaryti, nei kaip pupeles pasėti – neteko jai tokių darbų namuose dirbti. Vis dėlto, vaikai buvo nuostabūs – patys sutvarkė vietą sklypui, kur niūksojo namo griuvėsiai, suformavo ežias, pasitardami su mokytoja sėjo ir prižiūrėjo daržoves, gėles. Tad nenuostabu, kad jų darbai buvo įvertinami pirmomis vietomis rajoninėse apžiūrose ir konkursuose, o gėlių didumas ir grožis stebino kiekvieną, kas pamatydavo mokyklos sklypą.

Dirbdama Stakliškėse A. Žilionytė baigė tuometinį Pedagoginį institutą, įgijo biologijos, chemijos ir darbų mokytojos specialybę. Lyg ir kilo noras pasiieškoti geresnės darbo vietos, bet švietimo skyriaus vadovai uždraudė net ir galvoti apie tai – o kur mokykla gaus kitą tokią nuostabią mokytoją? Tad ir pasiliko A. Žilionytė Stakliškėse, kur netrukus išaugo nauja graži mokykla, o mokytojams – jaukus daugiabutis. Atėjus pensijos laikui, mokytoja nedvejojo – be darbo mokykloje, be sklypo, be gėlių ji tiesiog negalės gyventi, buvimas namuose tarp keturių sienų – ne jai. Tad ir šiandien niekas nesistebi, matydami mokytoją, triūsiančią su vaikais prie gėlynų, visą vasarą juos prižiūrinčią ir laistančią, paglostančią kiekvieną gėlės žiedelį. Nebijo A. Žilionytė sunkaus darbo ir dabar, jau garbiame amžiuje: ravi, ardo velėnas, nešioja vandenį laistymui, net ir mokines, saugančias brangų manikiūrą, pavaduoja. Todėl ir žavi, glosto akis žiedų margumynai prie mokyklos, tapusios mokytojai A. Žilionytei gėlėse paskendusios tėviškės atsiminimu, kurį norisi tik puoselėti ir dar labiau gražinti – savo ir kitų džiaugsmui.