Ričardas Vitkus, Nerijus Povilaitis
Vasario mėnesio sąskaita už šildymą – daugiau negu tūkstantis litų. Tokias sąskaitas neseniai gavę žmonės tik pasvajoja, kad pinigus už šildymą kur kas mieliau būtų išleidę poilsiui prie Viduržemio jūros. Žiemos speigas, auganti dujų kaina ir senos statybos namai – keturženklių sumų už šildymą priežastis vardija šilumos tiekėjai.
Tačiau širdies lašų atsargas namų vaistinėlėje tikrina ne visi sąskaitų už šildymą laukiantys Lietuvos žmonės. Lrytas.lt žurnalistai nuvyko į du Lietuvos miestelius – Radviliškį ir Prienus, kuriuose posakis „šiluma kaulų nelaužo“ žmonėms sukelia kitokias mintis.
Radviliškyje trijų kambarių bute gyvenanti Rasa nekantriai laukia sąskaitos už šildymą. Sausio mėnesį 65 kvadratinių metrų buto šildymas šios radviliškietės kišenę patuštino 278 litų.
Nors bendrovės „Radviliškio šiluma“ tiekiamos šilumos kaina penkis pastaruosius mėnesius nesikeitė, tikėtina, kad dėl vasario mėnesį spustelėjusio šalčio Rasai už buto šildymą teks sumokėti dar daugiau.
Rasą galėtų guosti tai, kad gyvendama analogiškame bute bet kuriame Lietuvos didmiestyje bei daugumoje mažesnių miestelių už šilumą mokėtų kur kas daugiau.
Pastaruosius kelerius metus radviliškiečiai už šilumą moka bene mažiausiai Lietuvoje.
Bendrovėje „Radviliškio šiluma“ pagaminama kilovatvalandė šilumos yra 1,43 karto pigesnė už bendrovėje „Vilniaus energija“ pagamintą kilovatvalandę šilumos ir net 1,695 karto pigesnė už bendrovėje „Prienų energija“ pagamintą analogišką kiekį šilumos.
Kodėl vienų bendrovių pagaminta šiluma yra gerokai pigesnė už kitose bendrovėse pagamintą šilumą, bandė aiškintis portalo lrytas.lt žurnalistai.
Pasinaudojo Europos Sąjungos parama
„Jei šilumą tiekianti įmonė dirba normaliai, tai pelnas yra užprogramuotas – kalbu ir apie tuos Kainų komisijos nustatytus 5 proc. nuo turto vertės. Uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio šiluma“ yra savivaldybės įmonė – savivaldybei priklauso daugiau nei 99 procentų akcijų.
Todėl gautas pelnas grįžta atgal į gamybą. O pašaliečių valdomose įmonėse pelnas patenka į privatininko kišenę“, – pagrindinį skirtumą tarp savivaldybei priklausančios ir į privačias rankas patekusios šilumos tiekimo įmonės įvardijo bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius Pranas Mickaitis.
Pasak direktoriaus, įtakos šilumos kainoms Radviliškyje turėjo ir parama iš ES. 2006-2008 metais bekanaliniais šilumos tiekimo vamzdynais buvo atnaujinti daugiau negu 7 kilometrai Radviliškio miesto šilumos tinklų.
2009 metais įgyvendinus investicinį projektą, katilinėje buvo pastatyti du nauji biokuro katilai (po 5 MW), 3,5 MW galios kondensacinis ekonomaizeris ir 4 MW galios pikinis vandens šildymo katilas, naudojantis dujas, bei 150 kW elektrinės galios ir 190 kW šiluminės galios koogeneracinė jėgainė.
Apie 10 milijonų litų kainavusią biokuro katilinę pavyko įrengti per metus – 2009-ųjų gruodį radviliškiečių butus pasiekė jau biokuru pagaminta šiluma.
Beveik pusė lėšų (4 mln. 392 tūkst. litų) biokuro katilinei įrengti buvo gautos iš ES fondų. Likusią dalį sudarė iš banko paimta 4 mln. 701 tūkst. litų paskola ir 499 tūkst. bendrovės lėšų.
Rinkosi optimalų variantą
Šilumos tinklų modernizavimo projektą įmonės savininkai – Radviliškio rajono savivaldybė – patvirtino atsižvelgusi į bendrovės galimybes ir specialistų skaičiavimus.
Anot P. Mickaičio, kadangi kuro kaina sudaro daugiau nei 50 proc. šilumos kainos, stipriai brangstant dujoms, kurios anksčiau buvo naudojamos šilumos gamybai, teko ieškoti pigesnės alternatyvos.
„Radviliškio šilumos“ direktorius teigia, kad rengiant biokuro katilinę buvo atsižvelgta į vidutinę žiemos temperatūrą Radviliškyje.
„Siekiant efektyvumo buvo nuspręsta neatsisakyti šildymo dujomis. Aišku, mes galėjome pasistatyti keturis biokuro katilus ir visiems girtis, kokie mes ekologiški, tačiau tokia investicija vargu ar būtų kada atsipirkusi.
Pasirinkome optimalų būdą. Pastatėme du biokuru kūrenamus katilus, kurių pajėgumo pakanka, jei oro temperatūra nenukrenta žemiau 7-8 laipsnių šalčio.
Jei darosi šalčiau, įjungiame 4 MW galingumo naują dujinį vandens šildymo katilą su kondensaciniu ekonomaizeriu. Šios papildomos priemonės gelbsti, jei oro temperatūra nenukrenta žemiau 12-13 laipsnių šalčio“, – aiškina P. Mickaitis.
Pašnekovo teigimu, šiemet užėjus šalčiams kelioms savaitėms teko jungti ir didįjį 24 MW galios dujinį katilą.
„Per didžiuosius šalčius įjungti dujomis kūrenamus katilus yra pigiau nei pastatyti, tarkime, keturis naujus biokuro katilus ir kūrenti medieną visą laiką. Katilas neatsipirks, jei per metus bus naudojamas tik dvi-tris savaites“, – dėstė P. Mickaitis.
Radviliškiečių butus šildė skiedros
Pernai šilumai pagaminti bendrovė „Radviliškio šiluma“ sunaudojo 5562 tonas naftos ekvivalento (t.n.e. – sąlyginė kuro išraiška) kuro.
Net 78,73 proc. panaudoto kuro sudarė skiedros, 13,36 proc. – dujos, 3,52 proc. – panaudotos alyvos, 3,27 proc. – šiaudai, 1,11 proc. – pjuvenos. Biokuro katilai šildomi naudojant vietines žaliavas: smulkintą medieną, smulkintas šakas, pjuvenas, elevatorių atliekas, šiaudus.
„Biokuro kaina yra apie 2,5 karto mažesnė už dujų. Kadangi didžiąją pagaminamos šilumos kainos dalį sudaro kuro kaina, tai biokuru kūrenamos katilinės pastatymas ir davė tokį efektą. Materialinės išlaidos padidėjo – kūrenant biokuru katilinėje darbo daugiau, tačiau šių išlaidų padidėjimą kompensavo gerokai sumažėjusi kuro kaina.
Pakeitus kuro struktūrą buvo iškart perskaičiuota pagaminamos šilumos kaina. Jei prieš trejus metus bendrovėje „Radviliškio šiluma“ pagaminamos šilumos kilovatvalandė kainavo apie 28 centus, tai dabar ji kainuoja 20,69 cento.
Šiluma turėtų dar labiau atpigti atidavus biokuro katilinei įrengti paimtą paskolą.
Investicijos turėtų atsipirkti per septynerius metus – tokiam laikotarpiui yra paimta paskola biokuro katilinei įrengti“, – portalui lrytas.lt sakė P. Mickaitis.
Paklaustas, ar nesibaiminama, kad ir biokuro kainos ims kilti, bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius atsakė, jog tai jau įvyko:
„Pradėjus kūrenti biokuru skiedrų t.n.e. kainavo 524 litus, o dabar ji jau kainuoja 660 litų. Bet tokiu pat santykiu per tą patį laikotarpį pabrango ir dujos. Skirtumas tarp šių kuro rūšių praktiškai išliko toks pat – biokuras yra pustrečio karto pigesnis už dujas.“
Šilumos lauk stengiasi neišleisti
Pasak P. Mickaičio, bendrovėje didelis dėmesys skiriamas ir didinant katilinės efektyvumą.
„Iš pradžių mums trūko praktikos. Tačiau diena po dienos tikslingai dirbant šia kryptimi pavyko pasiekti neblogų rezultatų – jei šalyje vienai šilumos megavatvalandei pagaminti vidutiniškai reikia 100 kilogramų sąlyginio kuro, tai mes tą patį šilumos kiekį sugebame pagaminti panaudoję tik 92 sąlyginio kuro kilogramus“, – sakė P. Mickaitis.
Tokių rezultatų pavyko pasiekti geriau sudeginant kurą bei įrengus ekonomaizerius.
Kondensacinis 3,5 MW galios ekonomaizeris leidžia sutaupyti apie 20 proc. kuro.
Į šį įrenginį, o ne į kaminą patenkančiu 150 laipsnių karščio kondensatu pašildomas iš miesto trasos sugrįžtantis vanduo. Į kaminą iš ekonomaizerio patenkančio kondensato šiluma besiekia tik 40 laipsnių Celsijaus.
Ekonomaizeryje sumontuoti multiciklonai surenka ir kietąsias daleles. Pelenai po šios procedūros nebeišlekia į aplinką pro kaminą, o patenka į greta katilinės pastato pastatytą šiukšlių konteinerį.
Pasigamina pigesnės elektros energijos
Ekskursiją lrytas.lt žurnalistui po gamybines patalpas surengęs bendrovės „Radviliškio šiluma“ techninio abonentinio skyriaus viršininkas Arūnas Pranevičius sakė, kad įmonė pati pasigamina ir dalį elektros energijos.
„Aušinant elektrą gaminančią jėgainę papildomai gaminama ir šiluma. Naudodami dujas koogeneracine jėgaine pasigaminame beveik pusę reikiamos elektros energijos.
Pačių pasigamintos elektros energijos savikaina tesiekia 24 centus už kilovatvalandę. Perkant iš elektros tinklų už kilovatvalandę tenka sumokėti apie 40 centų.
Tiesa, šis elektrą gaminantis įrenginys dirba tik šaltuoju metų laiku, kai elektros energijos poreikis bendrovėje stipriai išauga, o vasarą jis išjungiamas, nes tuomet optimaliau yra šią jėgainę patausoti, o elektros energiją pirkti iš elektros tinklų“, – aiškino A. Pranevičius.
Dalį biokuro ruoš patys
Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktoriaus pavaduotojas Vitolis Januševičius sakė, kad taupyti bus bandoma ir dalį biokuro pasiruošiant patiems: „Du sezonus mes kūrenome pirkdami jau paruoštą biokurą. Visą tą laiką brandinome mintį pamėginti bent dalį biokuro pasiruošti patiems – pirkti medieną ir ją smulkintis. Dabar nedideliu smulkintuvu smulkiname tik deginti mums atvežtas šakas.
Šiemet mėginsime dalį kuro pasiruošti patys, o po to nuspręsime, ar realiai verta imtis tokios veiklos.“
Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius P. Mickaitis akcentavo, kad kaina, kurią gyventojams tenka mokėti už būsto apšildymą, priklauso ne tik nuo jiems tiekiamos šilumos kainos, bet ir nuo to, kiek jos suvartojama.
„Noriu pabrėžti, kad vien tik šilumininkų pastangų nepakanka. Mes galim verstis per galvą, bet jei žmonės šilumą išleis lauk per nesandarius langus ar neapšiltintas sienas, tai ir mokėti teks daug.
Šilumos suvartojimas priklauso ne tik nuo pastato apšiltinimo, langų bei durų šiluminės varžos, bet ir pačios šildymo sistemos subalansavimo“, – sakė P. Mickaitis.
Įmonės į privačias rankas neatiduos
Minčių, kad pigiai radviliškiečiams šilumą teikianti bendrovė ateityje gali būti privatizuota, nei įmonės vadovų, nei Radviliškio politikų galvoje nėra.
„Miesto šilumos ūkį valdančios Radviliškio rajono savivaldybės politinė valia – šilumos ūkio į privačias rankas neatiduoti“, – portalui lrytas.lt tvirtino bendrovės „Radviliškio šiluma“ vadovai.
Per 2011 metus bendrovė „Radviliškio šiluma“ šilumos vartotojams pardavė 51551 MWh šilumos energijos. Didžioji dalis pagamintos šilumos (38626 MWh) buvo parduota gyventojams.
Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktoriaus pavaduotojas V. Januševičius sakė, kad su juridinių asmenų mokumu problemų neatsiranda, savo problemų šilumos tiekėjams neužkrauna ir savivaldybei priklausančios įmonės.
Tačiau su kai kuriais už šilumą skolingais gyventojais „Radviliškio šilumai“ tenka vargti.
„Gyventojai mums skolingi per milijoną litų. Šias skolas bandome mažinti įvairiais būdais. Dėl piktybinių skolininkų kreipiamės į teismą“, – portalui lrytas.lt sakė V. Januševičius.
Šildymo kaina Prienuose atbaido jaunas šeimas
Didelę dalį pajamų už šildymą atiduodantys Prienų gyventojai gyvena neviltyje, keikia valdžią, miesto šilumos ūkį išsinuomojusius verslininkus bei kylančias dujų kainas.
Prienai – miestelis, kurio gyventojai už šilumą moka kone brangiausiai Lietuvoje.
„Gyvenu senos statybos name, jo sienos, galima sakyti, kiauros. Todėl už šildymą mokame be proto daug. Už sausio mėnesį sumokėjau beveik 800 litų. Dabar su baime laukiu sąskaitos, nežinau, kiek teks mokėti už vasario mėnesį“, – lrytas.lt žurnalistui sakė dviejų kambarių bute gyvenanti Janina.
Moteris sakė nežinanti, ką teks daryti su užsienyje gyvenančios dukters butu. Jau kuris laikas jo niekaip nepavyksta parduoti. Nors vieno kambario buto kaina Prienuose yra labai žema, palyginti su Kaunu, tačiau potencialius pirkėjus atbaido milžiniškos sąskaitos už šildymą.
„Žmonėms nemeluoju, pasakau, jog už vieno kambario buto šildymą sumokame apie tris šimtus litų. Šį butą dažniausiai nori pirkti jaunos šeimos arba savarankišką gyvenimą pradedantys jaunuoliai. O tiek mokėti vien už šildymą jie negali“, – guodėsi prieniškė.
Viena kilovatvalandė šilumos energijos Prienuose kainuoja 34,3 ct. Kituose Lietuvos miestuose šilumos kaina pastebimai mažesnė.
Pasak Prienų rajono savivaldybės mero Vyto Bujanausko, pagrindinė tokios drastiško kainų skirtumo priežastis – auganti dujų, kuriomis šildomas miestas, kaina.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje vaidina ir verslininkai, kuriems iki 2015 metų išnuomotas Prienų šilumos ūkis. Jį valdo „Prienų energija“ priklausanti bendrovei „E-Energija“.
„Brangsta dujos, todėl ir kaina tokia. Kainą pavyko 2 ct sumažinti, tarėmės su šilumos tiekėjais, perėmėme Jiezno katilinę, kurios veikla didindavo kainą“, – sakė Prienų rajono savivaldybės meras V. Bujanauskas.
Dėl bėdų kaltina Ūkio ministeriją
Nuo žvėriškų šildymo kainų kenčiančius Prienų gyventojus išgelbėtų sprendimas atsisakyti katilines kūrenti vis brangstančiomis dujomis, o vietoj jų naudoti pigesnį kurą.
Prienų savivaldybė jau parengė projektą, kaip vieną miesto katilinių pritaikyti kūrenti šiuo metu pigiausiu kuru – medžio drožlėmis bei skiedromis. Planuojama, kad katilinės pajėgumų užtektų visam miestui.
Šiam planui įgyvendinti reikėtų apie 7 mln. litų, kurių savivaldybė neturi, o prieniškių viltis sulaukti paramos iš ES struktūrinių fondų jau antri metai žlugdo biurokratinės procedūros Ūkio ministerijoje.
Lėšų skyrimas buvo sustabdytas ne vieną kartą, šiuo metu Ūkio ministerija vėl keičia paraiškų paramai skirti vertinimo tvarką.
„Mūsų viltis gyventi geriau temdo Ūkio ministerija. Paraišką paramai gauti esame padavę, pasirodo nepapuolame į tą skirstymą, vėl kažkas keičiama. Tikimės gauti pinigų, nes be ES paramos lėšų sunkiai išsiversime“, – lrytas.lt sakė V. Bujanauskas.
Ūkio ministerijos atstovė Laura Šebekienė tikina, kad paraiškų vertinimo sąlygos bus atnaujintos ir paskelbtos jau artimiausiu metu. „Siekiame užtikrinti lygias galimybes konkuruoti visiems projektams, nepriklausomai nuo pasirinktos kuro rūšies bei atsižvelgiant į ekonominį veiksmingumą ir naudą“, – teigia L. Šebekienė.
Viltis prieniškiams – nauja katilinė ir sutarties nutraukimas
Prienų meras sakė, jog miestas naują, medžio atliekomis kūrenamą katilinę turės net ir tada, jeigu Ūkio ministerija galutinai atsisakys skirti ES paramą.
„Tikrai statysime katilinę. Tai darysime net ir tuo atveju, jeigu mums atsisakys skirti ES paramą. Šios katilinės per kitą šildymo sezoną, ko gero, nepavyktų paleisti, nes ilgai trunka įvairios procedūros“, – svarstė Prienų meras V. Bujanauskas.
2015 metais baigiasi Prienų šilumos ūkio nuomos sutartis su bendrove „Prienų energija“. Nors verslininkai siekia ją pratęsti, tačiau vietos politikai mano kitaip.
„Iki 2015 metų esame stipriai susaistyti su šia bendrove. Jie deklaruoja ES lėšomis galintys rekonstruoti šilumos tiekimo trasas. Tačiau mes turime atsisakyti šio turto, tik tada jie paklotų naujas trasas. O jas, pasibaigus nuomos sutarčiai, turėtume iš jų išsipirkti. Kur garantija, kad jie mums pasiūlys trasas išsipirkti? Jie būtų savininkai, o mes už naudojimą mokėtume jų pačių nustatytą nuomos mokestį“, – apie santykius su šilumos ūkį valdančiais verslininkais sakė V. Bujanauskas.
