Darius ir Girėnas – du Lietuvos aviatoriai, XX amžiaus pradžioje įnešę reikšmingą indėlį į aviacijos istoriją. Šiais metais minime nepaprastą jubiliejų – 90 metų Lietuvos aviatorių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno nepakartojamam transatlantiniam skrydžiui per Atlanto vandenyną. Šis istorinis įvykis ne tik pabrėžia Lietuvos žmonių drąsą ir nuopelnus aviacijos srityje, bet ir įkūnija pasaulinę pasiekimų troškimo dvasią.
Lietuviams yra gerai žinomi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardai bei jų žygdarbis, atliktas 1933 metų liepos 15–17 dienomis. S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanicos“ skrydis iš Niujorko Kauno link ir katastrofa Vokietijoje netoli Soldino (dab. Myslibužas, Lenkija) tapo ne vien laikmečio sensacija, bet ir ilgalaikiu simboliu. Lakūnų ryžtas, pasiaukojimas bei tvirtas siekis išgarsinti Lietuvos vardą, smarkiai paveikė ne tik Lietuvos visuomenę, kuri nuolat sekė bei aptarinėjo transatlantinio skrydžio ruošimąsi bei eigą, bet ir visą pasaulį.
Steponas Darius (pilna pavardė pagal tėvą Jucevičius-Darašius, ją susitrumpino prieš stodamas į JAV kariuomenę) gimė 1896 m. birželio 8 d. Rubiškių kaime, esančiame dabartiniame Klaipėdos raj. Jau nuo pat vaikystės jis pasižymėjo dideliu susidomėjimu mechanika ir skraidymu. Vėliau, mirus tėvui, su šeima S. Darius išvyko į JAV, kur baigė pradžios mokyklą. Domėjosi technika, todėl mokėsi „Curtis“ aukštesniojoje mokykloje, baigė „Harrisono“ aukštesniąją technikos mokyklą ir vėliau įstojo į „Lane“ jaunimo koledžo inžinerijos skyrių. Pirmojo pasaulinio karo metu 1917 m. S. Darius nutraukė mokslus ir savanoriškai stojo į JAV kariuomenę. Puikiai S. Darių apibūdino amžininkas, draugas, pulkininkas-leitenantas Leonardas Peseckas: „Tarnyboje buvo uolus, sąžiningas, drausmingas. Jis buvo pavyzdžiu ne tik jaunesniems, bet ir vyresniesiems ginklo draugams. Jo veide visuomet žaidė šypsena. Jis buvo aukšto ūgio ir plačių pečių, šviesiaplaukis. Užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare Europoje, turėjo platesnį akiratį negu mes – žali kaimo berneliai“.
Stasys Girėnas (tikroji pavardė buvo Girskis, tačiau Amerikoje jis ją susitrumpino ir tapo Girčium (Girch)) buvo kone visiška S. Dariaus priešingybė – lėtas, uždaro būdo, užsispyręs, todėl ne kartą vadintas tikru žemaičiu. Jis gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos k., (dabar Šilalės raj.). Dar jaunas netekęs tėvų jis su broliu buvo priverstas emigruoti į JAV. Prieš skrydį per Atlantą, 1932 m., geras S. Dariaus draugas, aktyvus transatlantinio skrydžio šalininkas Petras Jurgėla pasiūlė Stasiui Girčiui pavardę susilietuvinti. Tada dar kartą pasikeitęs pavardę Stasys iš Girčiaus tapo Girėnu.
S. Darius ir S. Girėnas susipažino 1927 m. Čikagoje. Juos suartino bendra profesija, o artimiau jie susibendravo, kuomet S. Girėnas leisdavo paskraidyti savo lėktuvu S. Dariui. Tik 1932 m. abu lakūnai apsisprendė skristi per Atlantą. Finansinės galimybės buvo nedidelės, abu lakūnai sudėjo visas savo santaupas ir pasirinko tokiuose skrydžiuose jau išbandytą, bet gerokai panaudotą „Bellanca Pacemaker CH-300“ lėktuvą. Tačiau šį lėktuvą vis dar reikėjo pritaikyti transatlantiniam skrydžiui, o S. Darius ir S. Girėnas tam pinigų nebeturėjo. Tuomet buvo nuspręsta trūkstamų lėšų prašyti JAV lietuvių bendruomenės. Šiuo tikslu 1932 m. liepos 11 d. laikraščiuose „Draugas“ ir „Naujienos“ lakūnai paskelbė kreipimąsi į lietuvius ir išdėstė skrydžio tikslą.
Po kelių dienų Lietuvos konsulate buvo išrinktas skrydžio per Atlantą organizavimo komitetas ir įsteigtas fondas rėmėjų aukoms rinkti. Rinkti lėšas, kai pasaulį krėtė didžioji ekonominė krizė, pasirodė labai sunku, todėl buvo organizuojamos aviacijos šventės, gegužinės ir kitos panašios lėšų rinkimo akcijos. Žmonės didžiavosi tokiais dideliais tautiečių tikslais, jų rengiamomis šventėmis ir kiek galėdami prisidėjo prie skrydžio. Ypač S. Darius, iškalbingas, reprezentatyvus žmogus, prisidėjo prie žygio populiarinimo. Jis bendravo su žurnalistais, dalijo interviu, buvo kviečiamas pasisakyti radijuje. Surinkus trūkstamas lėšas lėktuvas buvo pritaikytas transatlantiniam skrydžiui, o 1933 m. balandžio 24 d. išbandytas. 1933 m. liepos 15 d. lakūnai, lydimi artimiausių draugų ir davę paskutinius interviu, pakilo iš „Floyd Bennet“ oro uosto, Niujorke. Naktį, iš liepos 16 d. į 17 d. įvyko tragedija: miške, netoli Soldino, lėktuvas sudužo, abu lakūnai žuvo.
Yra dvi pagrindinės „Lituanicos“ katastrofos versijos. Oficiali katastrofos priežastis buvo sunkios atmosferinės sąlygos ir motoro veikimo defektai. Todėl manoma, kad ieškodami vietos nusileisti lakūnai apsiriko aukštyje. Skrisdami žemai jie užkabino medžių viršūnes ir visu greičiu rėžėsi žemyn. Kita versija, kad „Lituanica“ lėktuvą galėjo pašauti vokiečių karo policija. Jau dieną po lakūnų žūties, liepos 17-ąją, Lietuvos vyriausybė S. Darių ir S. Girėną paskelbė lietuvių tautos didvyriais, o prezidentas Antanas Smetona po mirties abu apdovanojo V laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais.
Tragiškai pasibaigęs lakūnų skrydis paliko žmonių atmintyse gilų pėdsaką. 90-asis šio nepaprasto skrydžio jubiliejus suteikia mums galimybę prisiminti ir gerbti šias išskirtines asmenybes. Jų drąsa ir įžvalgos tebėra įkvėpimas ateities kartoms ir priminimas, kad joks iššūkis nėra per didelis, jei tik turime tikėjimą ir ryžtą. Jie įrodė, kad iš mažos šalies gali kilti didūs žmonės, kurie savo darbais geba pakeisti pasaulį.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė
