Daiva Venslovienė: „Kad Veiveriai būtų tokie, kur kiekvienas norėtų sugrįžti“

IMGP0775

Vilija Čiapaitė
Žurnalas „Šalia“

Veiveriai gali didžiuotis, kad šiame krašte yra žmonių, tyliai dirbančių darbus, nesiviešinant, nesigiriant. Jų vidinės charizmos dėka miestelio žmonės imasi išskirtinės ir džiuginančios ne vieną veiklos. Veiveriai prisijaukino ir Daivą Venslovienę, kuri sako: „Tavo namai ten, kur gyveni“. Tai Veiverių seniūnijos bendruomenės centro vadovė, kurios tyliai kartu su Veiverių žmonėmis nuveikiami darbai puošia ir gražina šį kraštą.

Namai – ne ten, kur gimei

Daiva gimė Kaune. Pasakodama ji prisimena, jog jai dažnai sakydavo, kad kauniečiai turi kažkokių išskirtinių, būdingų tik jiems bruožų. Dažnai ją sutapatindavo su šiuo miestu, tačiau likimas viską pakreipė savo kryptimi…

Daiva prisipažįsta, jog augo ant asfalto ir buvo „valdiškas“ vaikas. Dar ją dažnai vadindavo „Slabados vaiku“, nes netoli jos (taip anksčiau buvo vadinamas Vilijampolės rajonas) ir gyveno. Netoli buvo ir A. Smetonos rezidencija (Kauno Žaliakalnis). Ten dažnai vaikščiodavo, žaisdavo su draugėmis. O kodėl „valdiškas“ vaikas? Daugeliui kiltų toks klausimas.

Taigi, anuomet vaikus leisdavo į savaitinius darželius, tad ir Daivai teko tas auklėjimas, o beveik visas vasaras praleisdavo stovyklose. Mano pašnekovė taip ir augo. Tik vieną vasaros mėnesį su tėvais vykdavo į pajūrį. Pasak Daivos, jai viskas buvo gerai: greitai susirasdavo draugų, greitai pritapdavo prie esamų sąlygų. Gal dėl to, išsiugdžiusi tą lankstumą, su perspektyviomis mintimis dirba lig šiolei.

Prisimindama ji pasakojo, jog dar vaikystėje mėgo prižiūrėti vaikus, o kadangi mažavalgės niekaip nepriversdavo suvalgyti maisto, ja manipuliavo auklėtojos, sakydamos, jog tas prižiūrės mažylius, kuris pirmas suvalgys savo porciją. Ji pirmutinė pavalgydavo, taip gaudama malonumą prižiūrėti mažylius.

Ir dar. Darželyje Daiva per renginius būdavo pirmose gretose. Tada ją išmokė taisyklingai deklamuoti eilėraščius, pasakoti. Tuomet jai buvo sakoma, jog reikia galvoti, ką sakai. Ji tas pamokas išmoko kaip reikiant.

Taigi, mokslai. Pirmoji mokykla buvo miela širdžiai. Nebuvo pati tyliausia mokinė, nors mokėsi gerai, mamai vos ne kas savaitę tekdavo lankytis pas auklėtoją. Pasak pašnekovės, su kuo tik pasodindavo į suolą, jos plepumas ir trukdymas mokytojai buvo neišvengiamas.

Jau būdama keturiolikos metų paskutinį kartą stovykloje baigė nerūpestingos vaikystės dienas.

Gyvenimo pokyčiai

Ir štai iš Žaliakalnio teko persikraustyti į trijų kambarių butą Kauno mikrorajone. Butas buvo tikrai didelis, nes, pasak Daivos, atrodė, kad galima ir dviračiu važinėti. Visos trys sesės labai džiaugėsi nauju būstu. Tačiau jis buvo toli nuo mylimos mokyklos, tad pradėjo lankyti didelę ir pilną mokinių 32-ąją Kauno vidurinę mokyklą. Štai čia mano pašnekovė tarsi užsisklendė. Nebuvo labai gera mokinė. Tačiau buvo bibliotekos „gyventoja“.

Tuomet buvo knygų skaitymo manija. Kadangi tėvai buvo griežti dėl mokslo, mano pašnekovė prisipažįsta, jog ir ji vietoje to, kad ruoštų pamokas, prieš save padėdavo knygą ir skaitydavo, bet išgirdusi ateinant vieną iš tėvų, ją pridengdavo sąsiuviniu ir taip vaidindavo moksliukę. Juk tada knygas beveik visi skaitydavo ir prie mėnulio pilnaties, palindę po antklode, prožektoriumi apšvietę skaitomus puslapius. Ne išimtis buvo ir Daiva. Taigi knyga visada ją lydėdavo ir lydi lig šiolei.

Nuklysdama į praeitį ji pasakojo, jog jau gyvendama Veiveriuose, po gero dešimtmečio atėjusi į mokyklos biblioteką, buvo pažinta. Ją tai labai nustebino ir… pradžiugino.

IMGP1080

Taigi, baigusi vidurinę, pradėjo vokiečių kalbos studijas, lygiagrečiai ėmė ir dirbti. Dirbo su moliu prie staklių. Tada ji ir padarė mažą atradimą suvokdama, jog ne šis darbas, o bendravimas su žmonėmis yra jos gyvenimo dalis. Įstojusi mokytis ji beveik nemokėjo kalbėti ir rašyti vokiškai, tačiau didžiulio užsispyrimo dėka per pirmuosius metus išmoko labai daug. Taigi mokslai vyko ne tik per paskaitas, bet ir namuose. Taip triūsdama po metų ji pasivijo bendramokslius. Pasak Daivos, su tokiu žinių bagažu, su kokiu ji atėjo į universitetą, dabar įstoti būtų be šansų. Ji žino, kad, kai labai trokšti kažką pasiekti, viską gali tik didelio užsispyrimo ir noro dėka. Baigusi studijas suvokė, jog tai buvo patys gražiausi metai. „Universitetas brandina“, – sakė mano pašnekovė.

Gyvenimo studentė

Daiva, nevyniodama į vatą prisipažįsta, jog nors ir yra močiutė, bet vis dar studentė. Mokosi iš savo mokinių, anūkų, savo vaikų to, kas dabar jiems savaime suprantama – technologijos, informatika. Visa tai gyvenimiškas universitetas, o ji – gyvenimo studentė.

Studentiškas gyvenimas su patirties prieskoniu

Mano pašnekovė prisimena, jog teko važiuoti su jaunimo būriais į Sibirą. Kai Lietuvos krepšinis buvo ant bangos, ėjo Vilniaus gatvėmis su vėliavomis, degino laužus tiesiog gatvėse. Po Černobylio avarijos su dozimetrais-radiometrais su bendrakursiais lakstė ir matavo radiaciją visiems iš eilės…

Beje, pinigų studijoms užsidirbdavo pati, vyko į darbo stovyklas. Pasak Daivos, daugiaaukščiai bendrabučiai buvo vadinami „Niujorku“, nes gyvenimas čia virė visu greičiu. Ir štai, ketvirtas kursas. Mano pašnekovė neslėpė, kad studentiškas gyvenimas buvo nepasotinamas. Visko norėjosi, o pinigėlių buvo vis mažai. Tačiau ji nesiskundė. Gaudama stipendiją mokėjo gyventi iš minimumo maksimaliai. Tai buvo dar viena gyvenimiška pamoka.

Ir štai, visai netikėtai sutiko vaikiną, kuris ją remdavo. Jis dirbo ir visada stengdavosi kuo ilgiau būti su ja. Jis nežiūrėdavo, ar lyja, ar bus autobuso parvykti į savo būstą. Tai ir pavergė merginą iš Kauno. Pagaliau mokslai baigti ir tas pats vaikinas – jau Daivos vyras. Nors ji kaunietė, o jis uteniškis, tačiau jiedu atvyko gyventi į kaimą netoli Jonavos. Ten dirbo kartu ir tai buvo nuostabus gyvenimo nuotykis, nes ji į ten įnešė daug naujovių. Jonavoje įvykus gamyklos avarijai jie išvyko, nes rūpinosi vaikų sveikata.

Visada kartu

Išvykę iš Jonavos, pradėjo kurtis netoli Rumšiškių. Vyras turėjo darbą, o ji ne.

Tada atvyko į Jiezną. Eidama mokyklos koridoriumi suvokė, jog čia nenori dirbti. Nukako į Prienų Švietimo skyrių, kur lyg tarp kitko jai pasiūlė darbą Veiveriuose. Miestelyje darbo buvo abiem, bet kur gyventi? Aplankė ne vieną vietą, bet gyvenamo ploto taip ir nerado. Vienas draugas pasiūlė dar nuvykti pas jo pažįstamus. Daiva nenorėjo išgirsti neigiamo atsakymo, tad nevyko. O vyras grįžo su gera žinia: turim, kur gyventi!

Daivai tos paieškos išliko kaip įdomios, vertos linksmų prisiminimų. „Būdami kartu esame vienas kitam brangūs ir palaikome vienas kitą visuose gyvenimo tarpsniuose“, – sakė pašnekovė apie savo šeimą.

Ir dabar Daiva garsiai ištaria, kad gyvenimas Veiveriuose apdovanojo nuostabiais žmonėmis, nes jie tikėjo jauna šeima.

Darbas, darbas…

Veiveriai. Čia pradėjo dirbti ir likimas nutarė, kad ji turi tapti Tomo Žilinsko vidurinės mokyklos vadove. Ir dar. Kad vidurinė mokykla taptų gimnazija, reikėjo ryžtis sunkiam triūsui. Taigi, per gerą savaitę teko ištverti nežmonišką darbo krūvį, nes penkerių metų dokumentai turėjo atitikti kriterijus. Komisija buvo labai reikli, tad Daiva ir kolektyvas dirbo iki išnaktų. Jiems pavyko!

Tada į gimnaziją buvo galima patekti su tam tikru balu, o nemažas jų mokinių skaičius įstojo į universitetus. Tai buvo didelis mokytojų nuopelnas! Ji ir dabar džiūgauja, kad buvo toks šaunus kolektyvas, kuris dirbo mokinių labui. Tada Veiverius įvertino labai gerai, o ji, kaip direktorė, ten išdirbo 12 metų. Prisimindama pasakojo, jog vienas inspektorius tuomet pasakė: „Čia gi kaimo mokykla, o toks įvertinimas!“. Ir tikrai, tai buvo didžiulis įvertinimas visam kolektyvui.

Pokyčiai gyvenimo vingiuose

Gyvenimas Daivai sukosi taip, kaip reikia, tačiau ji pradėjo galvoti, kad ilgai būti direktore toje pačioje įstaigoje negerai. Lygiagrečiai ji dar mokėsi ir Austrijoje vadybos. Kai pradėjo jaustis tokia maža ir dar matė kažkieno daug ką sakančius žvilgsnius – apsispręsti buvo daug lengviau. Dar padirbusi metus suvokė, kad turi gyvenime kažką keisti, nes laikas nestovi vietoje.

Ją aplankė išganinga mintis, kad reikia keisti strategiją. Pirmiausiai, paliko vadovės postą ir pasirinko dėstyti etiką. Jau po pirmųjų pamokų su džiaugsmu pastebėjo, kad namo grįžo laiku. Štai čia buvo ne tik jai, bet ir šeimai džiaugsmas!

Dabar ir šiandien

Visuomeninė veikla, Daivos gyvenime padariusi daug pokyčių, džiugina. Pakeitus darbą netrukus buvo išrinkta Veiverių bendruomenės pirmininke. Ji kaskart kartu su bendruomene zuja, kuria, sodina, stato. Juk Lietuva turi būti graži ateities kartoms. Visos idėjos tampa Veiverių tradicijomis, kiekviena iš jų prigyja. O pirmininko darbas yra labai atsakingas. Pasak jos, su šautuvu nieko nepriversi daryti, bet patys žmonės imasi veiklos, nes tai malonu: „Aš viena nieko nedarau, o tai, kas nuveikta – šalia esančių žmonių nuopelnas“.

Veiveriai turi būti tokie, kad užaugę vaikai visada norėtų sugrįžti

Kalbėdama apie Veiverius Daiva sako norinti, kad užaugę vaikai pabūtų svetur ir sugrįžtų į mylimą savo kraštą. Nori, kad po Veiverių ąžuolais skambėtų muzika, kad ant patiesaliukų sėdėtų šeimos ir kad tėvai su vaikais važiuotų vežimėliais takeliais.

Taigi, Veiveriai puošiasi, gražinasi, keičiasi. Neseniai gautos patalpos bendruomenei, kur bus galima užsiimti edukacijomis, praleisti laiką, pabendrauti.

Daivos svajonė, kad po mišių išėjusieji iš bažnyčios susirinktų išgerti arbatos, pabendrauti. O taip ir bus, nes veiveriškiai nori bendravimo, pabuvimo draugėje. Ir tiems, kuriems reikia pagalbos rankos, ji ištiesiama. Pasak Daivos, visiems reikia suvokti, kad kur gyveni, ten tavo namai.

Vizija

Ilgai negalvodama Daiva Venslovienė pradėjo vardinti savo planus aptvarkyti teritorijas už projektines lėšas. Juk, kai žmonės nori pasivaikščioti, reikia turėti kur išeit. Ir kad būtų saugu, kad visi galėtų bet kada vaikščioti po Veiverius.

Ir dar viena Daivos svajonė – kad atvykę svečiai pamatytų Veiverius visais keturiais metų laikais!

Šis kraštas labai gražus, gražūs ir jame gyvenantys žmonės. Pasak Daivos, labai norisi, kad Veiveriai būtų visų namais, kur kiekvienas galėtų sugrįžti. „Man čia gera, man čia smagu ir čia labai gerai jaučiuosi. Juk namai ten, kur gyveni, kur tavo širdis!“ – pabaigoje pasakė Daiva Venclovienė.

Ji žino, kad puikių žmonių Veiveriuose apstu, dėl to jai čia norisi ir toliau gyventi, padėti kitiems, kurti gražią ateitį būsimoms kartoms. Neskaičiuojant savo laiko, neskaičiuojant metų. Ji tokia buvo ir yra, nes myli visus ir jaučiasi atsakinga už kiekvieną.

Taip pat skaitykite