kvitrina.lt · Prienų ir Birštono naujienų portalas

Dainose suskambusi gėla

Tiesa kaip saulė. Jos nepaslėps įmantrūs politikų išvedžiojimai, istorinių faktų dangstymas ar valstybių vadovų tyla. Apie mūsų tautos ašaras, pralietą kraują, tėvų, brolių ir sesių žūtį kovose už Tėvynės laisvę pasakoja šimtai liaudies dainų, sukurtų apraudant netektis, guodžiantis ir tikint, jog raudonasis maras, užplūdęs gimtinės žemę, kada nors bus išvytas. Į Sibiro speigus dundėjo sausakimši traukiniai, vežę vyrus, moteris ir vaikus, bejėgius senelius ir ką tik gimusius kūdikius, tapusius pikčiausiais tarybų valdžios priešais, pro jų langus sklido maldos, giesmės ir graudžios dainos. Ir šiandien, užplūdus liūdesiui, širdį suspaudus gėlai, lietuvis save nuramina dainomis, kurios kasmet, birželio 14-ąją, vėl primena 1941-ųjų vasarą, tapusią mūsų tautos naikinimo pradžia. Prisimindami tūkstančius ištremtųjų, tūkstančius žuvusiųjų, tūkstančius nukautųjų, Gedulo ir vilties dieną meldžiamės ir dainuojame, o dainų žodžiai liejasi į sielas Sibiro šalčiu.

Graudi daina suskambo Stakliškių parapijos bažnyčioje, kur nedidelis būrelis žmonių susirinko paminėti skaudžią mūsų tautos praeities dieną. Šventosiose mišiose jie pasimeldė už žuvusiuosius svetimose žemėse, už gyvuosius, iškentusius jose pragaro kančias. Klebonas Alfredas Rukšta tąkart vietoj pamokslo paskaitė trumpą pasakojimo ištrauką – prisiminimus tremtinių, tapusių politikų žaidimų aukomis. Šis pasakojimas – tai ir paties klebono, kurio gausi šeima iškeliavo į tremtį, tai ir minėjime dalyvavusių Anelės Bankovskienės bei Anelės Jaskutėlienės prisiminimai apie skausmingą praeitį. Pritardami dainuojantiems Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro saviveiklininkams ir darbuotojams, bažnyčios choristams, žmonės tyliai giedojo Maironio sukurtą nemirtingąjį himną Tėvynės grožiui ir taip pagerbė tuos, kurie šia daina atsisveikino su Lietuva, vieni ilgiems kančių metams, kiti – amžiams. Kas buvo tada, neturi pasikartoti, kalbėjo minėjime apsilankęs Sergejus Jovaiša, legendinis krepšininkas, kuriam kartu su komandos draugais teko išgirsti „miško brolių“ pravardę iš varžovų rusų. Tačiau tai tik skatino juos dar narsiau kovoti už pergalę, nes pasipriešinimas pavergėjams – kiekvieno mūsų tautiečio kraujyje. Tačiau telieka žiaurios kovos praeityje, o palaimingoji Viltis mums kužda, kad jų neturi būti ir ateityje.

Susijusios naujienos

Duonos ir ugnies festivalis Prienuose. III dalis (Fotoakimirkos)

Arūno Aleknavičiaus nuotraukos

Skaityti daugiau

„Duonos ir ugnies“ festivalis Beržyno parke – Prienų vizitinė kortelė

Vidmantas Venclovas Rugpjūčio 30 d. Prienuose, Beržyno parke, vykusio „Duonos ir ugnies“ festivalio režisierė Zita Kuzminskienė renginį apibendrino vienu išraiškingu žodžiu – ugningas karštis. Ir tai tikra tiesa. Iki 27 laipsnių sušilęs oras, kalvių židinių ugnis, duonkepių karštis bei išradingi seniūnijų kiemeliai ir kolektyvų pasirodymai bendrą festivalio atmosferą pavertė nepakartojamu ugningu reiškiniu, kuris pasibaigė vaizdingu […]

Skaityti daugiau

Taip pat skaitykite: