Kai prieš devynerius metus, lankydamasi Skriaudžių kultūros centre, išgirdau tuometinės „Cukraus pudros“ (vad. Virginija Naudžiūtė) jaunimo grupės dainavimą, buvau sužavėta. Grupės pasirodymuose puikiai derėjo vaidybiniai elementai, kurie tarsi praturtindavo dainas.
Teko nemažai dirbti, kad dainuojantį jaunimą pastebėtų, juos kviestų į mūsų rajono ir kaimyninių koncertus, šventes, susibūrimus. Ne kartą Prienų kultūros centre jų dainų klausėsi ne tik krašto gyventojai, bet ir svečiai. Vadovė V. Naudžiūtė paraleliai ruošė ir „Cukraus pudros“ pamainą „Cukriukus“. Smagu buvo klausytis jų dainų…
Laikas, it upė, nešanti vandenis, nenumaldomai tekėjo. Grupės sudėtis pamažu keitėsi, nes mokiniai – dainininkai tiesė sparnus ir išvykdavo mokytis į tolimesnius miestus. Karts nuo karto jie dar pasirodydavo, tačiau nėra blogesnio dalyko, kaip atstumas ir repeticijų nebuvimas, o ir pati vadovė pradėjo dirbti direktorės pavaduotoja ugdymui Skriaudžių pagrindinėje mokykloje.
Tačiau jos auklėtiniai tikrai nebuvo palikti likimo valiai. Prieš palikdama intensyvų kultūrinį darbą, ji padėjo apsiprasti kitai, muziką ir vaikus mylinčiai vadovei Dovilei Bičkauskaitei. Dovilė pradėjo dirbti išsijuosusi, nes nenorėjo, kad vadovo pasikeitimas turėtų įtakos suburtiems kolektyvams ir kad jie toliau būtų girdimi ir žinomi, kad grupėse vyrautų gera atmosfera. Ir pati naujoji vadovė, atvykusi iš Marijampolės, atsivežė ne tik gerą balsą, bet ir mokėjimą groti smuiku, akordeonu, fortepijonu, kanklėmis bei kitais instrumentais. Na, vienu žodžiu, jei reikėtų ir kontrabosu, būgnais pritarti dainoms sugebėtų.
Iš pradžių jaunimas skeptiškai žiūrėjo į naująją vadovę. Juk kiekvienas žmogus turi savo braižą, savus reikalavimus, savo vizijas. Po Virginijos sparneliu dainininkai jautėsi saugūs, o ko laukti iš naujosios vadovės, ar jiems taip pat bus gera ir saugu?
Tačiau laikas viską sustatė į vietas. Jau ūgtelėję ansamblio „Cukriukai“ dainorėliai, kartu su Dovile ir be jos, puikiai dainuoja lietuvišką popsą, o mažyliai vis dar mokosi dainavimo meno. Mane ypač sužavėjo reiklios vadovės pasakojimas, jog mažieji dainininkai po kiekvienos repeticijos turi patys save įvertinti čia pat kabančiame lape su jų pavardėmis – tai įvairios saulytės su šypsenėlėmis ar be jų. O tie, kurie surenka daugiausiai šypsenėlių ir geriausiai lanko repeticijas – apdovanojami saldžiais prizais. Nenoromis, bet be nuoskaudos Dovilė, paklausta už kokias pajamas įsigyjami šie vaikų „uždirbti“ prizai, atsakė, kad juos perka iš savo atlyginimo. Tačiau nustumkime šalin tamsias gaideles…
Ansamblio „Cukriukai“ kolektyvas, pakeitęs savo repertuarą, kuo puikiausiai dainuoja lietuviško popso dainas ir atvirai žvelgia į sceną, kaip į ateities trampliną. Kažkur rasta frazė „Jeigu gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti…“ šiam jaunumui ypač tiktų, nes jie verti dainuoti.
Taip pat norisi pasidžiaugti, jog „Cukriukų“ jaunimas dabar vėl bando užšokti ant bangos, ir jų šuolis, manau, gana sėkmingas. Be abejo, dabar kita vadovė, kiti reikalavimai, tačiau meilė muzikai – bendra, ir tai padeda sustyguoti visus darbus, kad kelias į sceną būtų bendras tikslas.
Pati Dovilė džiaugiasi, jog rado bendrą kalbą ne tik su jaunimu Skriaudžiuose, bet ir Juodbūdžio moterų vokaline grupe ir kitais. Ji pati buvo išvykusi į Ispaniją, kur dalyvavo Lloret de Mar tarptautiniame konkurse. Per daug metų festivalis tapo pripažintas Lloret de Mar savivaldybės bei palaikomas Katalonijos valdžios. Kiekvienas koncertas sulaukia gausybės žiūrovų palaikymo ir šiltų atsiliepimų bei įvairiausių pasiūlymų. Į kiekvieną ŠELC „Bona Familia“ festivalį atvyksta atlikėjai iš įvairių viso pasaulio šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos,Ispanijos, Moldovos, Kazachstano, Uzbekistano, Gruzijos, Armėnijos, Izraelis, Jungtinių Amerikos Valstijų…
Nuostabaus balso savininkė Dovilė iš festivalio grįžo su diplomu, o tai tarsi paskatino cukriukes labai šauniam žygdarbiui – pasiūlyti vadovę dalyvauti „Talentų“ arba „X faktoriaus“ konkursuose. Pasak merginų, jos tiki savo vadove, ir vien tik dalyvavimas tokio pobūdžio konkurse jai būtų dar vienas takelis didžiojo kelio link.
Taigi, pabuvojusi mano širdžiai mielame krašte, tegaliu pasakyti, jog kultūros darbuotojai dirba it bitės, ir jų pėda po pėdelės, žingsnis po žingsnelį veda didžiojo kelio link. Ir negalima sakyti, kad lengva, kai materialinė bazė kiaura lyg suplyšęs maišas, tačiau mylimas darbas, pagarba ir meilė muzikai, liaudiškoms dainoms visus suveda į vieną sąlyčio tašką – sceną, kuri, tarsi motušė, išskėtusi rankas laukia kiekvieno.
Vilija Čiapaitė
Su didžiausia pagarba sveikinu vadovę Dovilę.
Labai ačiū, Jums, už nuostabų straipsnį!!