Šių metų Prienų krašto šventės šūkis – „Prienai – kur gamtos peizažai pasakoja istorijas“. Šis šūkis kviečia pažinti unikalią krašto praeitį, atrasti pasakojimus, slypinčius gamtos apsuptyje. Ta proga kviečiame susipažinti su Cezaro Pšemeneckio namo istorija – pastatu, kuriame šiandien įsikūręs Prienų krašto muziejus.
Cezaras Pšemeneckis (1887–1967) – nusipelnęs Prienų krašto žmogus: visuomenės veikėjas, ilgametis mokytojas, Prienų miesto tarybos narys, elektrifikacijos pradininkas, dar vadintas „Elektros karaliumi“.
1923 metais Cezaras Pšemeneckis, sugrįždamas iš Maskvos į gimtuosius Prienus, atsivežė ne tik du aukštojo mokslo diplomus, bet ir žmoną – operos solistę Aną Pšemeneckienę. Iš pradžių šeima apsigyveno Cezaro motinos namuose, o vėliau tame pačiame sklype, gražioje miesto vietoje prie Revuonos upelio, pasistatė naują namą.
Tarpukariu Pšemeneckių namuose vyko itin aktyvus kultūrinis gyvenimas. Cezaras ir Ana organizavo renginius, kuriuose dalyvavo profesionalūs to meto menininkai. Namuose lankėsi ir garsus rusų operos solistas Fiodoras Šaliapinas, pas kurį profesionalaus operinio dainavimo klasėje mokėsi ir Ana. Namai visuomet buvo pripildyti jaukaus šurmulio, o pats šeimininkas Cezaras grieždavo smuiku ir skaitydavo eiles.
Nuo 1924 m. Cezaras Pšemeneckis dirbo „Žiburio“ gimnazijoje, kur dėstė matematiką ir fiziką, įrengė fizikos darbų laboratoriją. 1925 m. buvo išrinktas į Prienų miesto tarybą, kur rūpinosi švietimo klausimais ir inicijavo miesto bei apylinkių elektrifikaciją. Svajodamas apie elektrifikuotą Lietuvą, ėmėsi veiksmų – 1928 m. Prienuose įsteigta elektros transformatorinė, kurios vedėju tapo jis pats. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus veikti Petrašiūnų elektrinei, jo pastangomis elektra vėl sugrįžo į Prienus.
XX a. antroje pusėje C. Pšemeneckio namas buvo nacionalizuotas, o jis pats perkeltas gyventi į kitą gatvės pusę. Sovietmečiu buvusiame Cezaro Pšemeneckio name jau veikė ligoninė. Antrajame aukšte buvo įrengtas akušerijos skyrius. Patalpose taip pat veikė tuberkuliozė ligoninė ir sanitarinis–epidemiologinis skyrius.
Nors sąlygos buvo sudėtingos – trūko kanalizacijos, vandentiekio – čia dirbęs ligoninės kolektyvas pasižymėjo entuziazmu ir bendruomeniškumu. Buvo rengiamos šventės, darbuotojai patys paruošdavo programą, vyko tautiniai ir pramoginiai šokiai, veikė dramos būrelis.
1986 m. šiame pastate įsikūrė stomatologinė poliklinika, kurioje dirbo apie 10 gydytojų. Antrajame aukšte veikė technikų laboratorija. Pastato išvaizda nuo to laiko gerokai pasikeitė, buvę darbuotojai mena, kad patalpos buvo tamsios, langai nepraleisdavo daug šviesos, o durys – didelės ir sunkios. Vis dėlto net ir sudėtingomis sąlygomis čia dirbę darbuotojai, tuos laikus prisimena su šypsena.
1993 m. balandžio 27 d. Prienų rajono centrinė ligoninė nenaudojamas pastato patalpas perdavė Prienų krašto muziejui.
Muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičienė nuolat domėjosi krašto istorija ir kultūra, o ši aistra tapo tvirtu pagrindu siekiant įkurti muziejų. Nors idėja gimė kiek anksčiau, jos įgyvendinimas užtruko penkerius metus. Pirmoji muziejaus direktorė ir įkūrėja Antanina Aleknavičienė kartu su vietos kraštotyrininkais atkakliai ir atsakingai dirbo, kad Prienų krašto muziejus atvertų duris lankytojams. Tuo laikotarpiu buvo atliekami kraštotyriniai tyrinėjimai, kaupiami eksponatai, pritaikytos patalpos ir įrengtos ekspozicijos. Prie šių darbų aktyviai prisidėjo ir vietos bendruomenė.
1995 m. rugsėjo 16 d., lietingą dieną, į Prienų krašto muziejaus atidarymą susirinko gausus būrys žmonių. Šventės metu pasakyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai, neprarado aktualumo iki šiol:
„Tai daug, tai labai daug. Turime vietą, turime pastogę, į kurią patys atėję ar kokį svečią atlydėję galime ištarti: štai čia su meile sudėtas, su pagarba surinktas ir išrikiuotas šito krašto gyvenimas, jo žmonių darbai, jų džiaugsmas ir vargas, jų kančios ir praradimai. Čia dega niekada neužgesęs mūsų krašto žmonių siekimas laisvės ir šviesos, tiesos ir grožio. Galime pasakyti, kad nuo šiol čia apsigyveno Prienų krašto dvasia, įsikūnijusi senuose audiniuose, medžio ir molio dirbiniuose, senose nuotraukose ir knygose. Tegul būna jai čia gera ir jauku.“
Šiandien Prienų krašto muziejus švenčia 30 metų jubiliejų. Jame ir toliau gyvuoja krašto žmonių gyvenimo nudirbti darbai ir dvasia, kuri įprasmina mūsų istoriją ir jungia bendruomenę.
