Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“
Vilija Čiapaitė
Nijoliukė mėgdavo pavasarinius pasivaikščiojimus gyvybe alsuojančiais laukais. Po tokių pasivaikščiojimų vazos namuose prisipildydavo blindžių šakelių, plukių, žibuoklių. Kaip ir kasmet, taip ir tą nuostabų pavasario sekmadienį Nijoliukė patraukė laukų link. Saulutė šildė nugaron, o svaigus pavasario vėjas taršė nepaklusnius plaukus. Neskubėdama mažoji keliauninkė išėjo į užmiestį, kur ne tik gaudė automobiliai, bet ir čireno vyturiai. Šį kartą Nijoliukė ėjo švytinčiu veidu, nes avėjo guminius batelius, daugumos vadinamus čebatukais. Jie buvo nauji, tik prieš keletą dienų iš po prekystalio gavusi juos mama džiaugėsi, kad mažoji dukrelė daugiau nesušlaps kojų. Guminukų spalva buvo ryškiai oranžinė, tad pilkas paltukas ir gelsvi plaukai žiūrint iš tolo susiliedavo su po žiemos pageltusia žole, o švytravo tik guminukai. Tokį vaizdą pamatęs koks ufonautais ar kitokiomis gamtos keistenybėmis tikintis žmogelis būtų pagalvojęs, kad laukais vaikščioja tik guminukai.
Ir štai Nijoliukė patraukė prie buvusios balos, kuri per ilgą laiką buvo beveik užakusi. Ji žinojo, kad šiuo metų laiku ten ras žydinčių plukių. Geltonas žiedų kilimas ją traukė it magnetas, nes ši spalva jai priminė vasarą. Jau iš tolo matėsi tas plukių kilimas. Tarsi vėjo pūstelėtas medžio lapelis, ji nuskrido prie pelke virtusios balos. Iš džiaugsmo suplojusi rankomis, ji, šokinėdama nuo kupstelio prie kupstelio, pasiekė išsvajotąsias plukes. Nuskynė vieną, kitą, tačiau guminukai nuo drėgmės tapo slidūs ir mažoji, nespėjusi aiktelėti, viena koja įsmuko į dumblą. Norėdama ištraukti koją ji pasispyrė, tačiau tada kita koja įsmuko į šaltą pelkės purvą. Nei rėkti, nei verkti – kas išgirs? Tada ji iššoko iš guminukų ir žliumbdama patraukė trumpiausiu keliu namų link. Verkė be perstojo, ne dėl to, kad pelkė galėjo ją pasiglemžti, o dėl joje paliktų nuostabių oranžinių guminukų.
Parėjusi namo basa papasakojo mamai apie nelaimę. Ši perrengė mažąją ir, pasakiusi „Vesk“, nugūrino pelkės link. Dėl visa ko pasiėmė keletą lentų. Kuomet priėjo guminukų nuskendimo vietą, ištiesė lentas ir išskėtusi rankas, kaip lėktuvas sparnus, nutapsėjo skenduolių link. Priklaupusi ištraukė guminukus iš dumblo ir, mestelėjusi į krantą, tokiu pat būdu grįžo. Lentų atgalios jau nebenešė.
Namuose motina nuplovė guminukus, prikimšo vidų popieriaus, kad greičiau džiūtų. Tada, pasisodinusi mažąją ant kelių, paaiškino, kas būtų buvę, jei pelkė būtų dar pikčiau pasielgusi. Nijoliukė verkė ir kumščiais trynė akis, nes tik dabar suprato, kokia nelaimė jos tykojo.
O guminukai dar ilgai tarnavo, tačiau mažoji daugiau nėjo prie pelkės skinti geltonųjų plukių, nors kiekvieną pavasarį, prisiminus jų geltonį, virpėdavo širdis.
