Vilija Čiapaitė
Jau ne vienerius metus Prienų KKSC aerobinės gimnastikos trenere dirbanti Giedrė Vaitauskienė pritraukia vis daugiau mažųjų sportininkų. Kai paprašiau papasakoti apie save, sutiko. Pokalbis buvo trumpas, tačiau man taip magėjo sužinoti, kodėl ji tapo trenere ir kada suvokė, kad tai jos pašaukimas.
„Jau nuo vaikystės norėjau tapti trenere“
Giedrė gimė, augo ir dabar gyvena Kaune. Nenuorama ir smalsi mergaitė mokėsi tuometinėje Kauno 44-oje vidurinėje mokykloje. Ten pat pradėjo lankyti pramoginius šokius. Turėjo savo šokių partnerį. Viskas gal būtų tęsęsi ilgai, tačiau, kai jos partnerį panoro turėti kitos šokėjos, Giedrė susimąstė, ar jai to reikia? Vaikiškas užsispyrimas ir noras siekti ar mokytis kažko naujo, nukreipė ją kita linkme.
Tuo metu jos akiratyje pasirodė nauja sporto šaka – aerobika su ką tik Maskvoje mokslus baigusia trenere Joana Bartaškiene. Giedrė kaipmat „prilipo“. Pasak jos, kadangi tai buvo savotiška naujovė, labai sudomino ir kaip sakoma, „vežė“. Merginos daug treniravosi, o trenerė jas veždavosi į įvairius renginių atidarymus. Giedrė įsiminė „MIS Kaunas“ atidarymas. Puošnūs rūbeliai, butaforinės karūnos, bet karūnos! Tai akimirkos, kurios išliko lig šiolei! Dar vienas išlikęs prisiminimuose tos veiklos akcentas – dideli kaspinai plaukuose… Dar būdama mokinė, gal 16 metų, ji pati pradėjo vesti treniruotes jaunesnėms mokyklos mokinėms. Mokyklos administracija leidimą davė, o tai buvo laiptelis, vedantis svajonės link.
Vidurinę baigė labai gerais pažymiais. Mokytojai, tėvai tikėjosi, kad Giedrė mokslus tęs ne su sportu susijusiais dalykais, tačiau ji užsispyrė, sakydama – „Būsiu trenerė, ir taškas!“
Mokslai, pasiekimai, studentiškas gyvenimas
Štai Giedrė jau studentė. Studentiškas gyvenimas taip pat buvo pilnas sportinio ritmo. Pasak pašnekovės, buvo aplankyta beveik visi Lietuvos miestai ir miesteliai, ir štai, vienas diplomas po kito jau rankose. Tiesa, studijuodama Giedrė kartu dar dirbo trenere su mažametėmis. Tada nesuvokė, bet buvo akivaizdu, kad ji – trenerė iš pašaukimo!
Dabar Giedrė Vaitauskienė turi Lietuvos kūno kultūros akademijos bakalauro bei kūno kultūros ir sporto magistro laipsnius, o 1996–2002 metais ji buvo Lietuvos aerobinės gimnastikos rinktinės narė, šalies ir tarptautinių turnyrų ir čempionatų dalyvė ir nugalėtoja.
Jau per 25 metus ji dirba grupinių užsiėmimų instruktore yra Tarptautinių aerobikos seminarų ir konvencijų Lietuvoje bei užsienyje dalyvė.
Beje, jau dvidešimt metų Giedrė yra ir kūno kultūros mokytoja metodininkė. Be to, ji veda teorinius ir praktinius seminarus Lietuvos grupinių užsiėmimų instruktoriams bei kūno kultūros mokytojams.
Taigi, Giedrė – ir trenerė, ir studentė, nes aerobinė gimnastika dinamiška, besikeičianti. Reikia daug mokytis, nes, pasak jos, jau seniai praėjo laikai, kai sportuodavome su kaspinais plaukuose.
Kas ta aerobinė gimnastika?
Aerobinė gimnastika, tai sporto šaka, kuri sujungia lankstumo, jėgos, akrobatikos pratimus. Ji suteikia gracijos, ritmo ir muzikos pajutimą.
Ypač daug potencialo duoda dalyvavimas Lietuvos, užsienio varžybose, sporto renginiuose. Taigi mūsų krašto jaunosios sportininkės dalyvauja net ir tarptautinėse varžybose. Jų pasiekimai džiugina ne tik trenerę, bet jų artimuosius.
Darbas su „cipukėmis“
Atradusi tuščią nišą Prienuose, Giedrė pradėjo darbą populiarindama šią sporto šaką. Pirmosios grupės „mergičkos“ jau žino trenerės reikalavimus. Jos ne kartą dalyvavo aerobinės gimnastikos varžybose (čempionatuose, pirmenybėse ir pan.) vieneto, dvejeto (su partneriu), trejeto ir penketo rungtyse, skirtingo amžiaus kategorijose Lietuvoje ir ne tik varžybose. Dabar jau dirba su mažosiomis „cypukėmis“, kaip švelniai vadina trenerė.
Turėdama gerą trenerės intuiciją, matydama savo auklėtines Giedrė neslepia sakydama, jog tarp jų yra potencialių, talentingų, darbščių mergaičių, kurias duotybė iš aukščiau gali nuvesti keliu, kuris, galbūt, taps kaip ir jai – gyvenimo impulsu tapti čempionėmis ir trenerėmis.
Trenerę myli mažosios „cipukės“, tačiau ji visada prisimena, kaip dar būdama studentė ir treniruodama penkiametes mergaites, šių paklausta, kiek jai metų, Giedrė nieko negalvodama atsakė, jog dvidešimt. Pakraipiusios galveles, auklėtinės tiesmukai atsakė: „Vadinasi, jūs gerai atrodot…“ Tai trenerei pati gražiausia ir linksmiausia akimirka, lydinti ligšiolei.
Pati sau Giedrė palinkėtų neprarasti tikėjimo savimi ir gerais žmonėmis.
O pabaigai noriu pasidžiaugti, kad yra tokių entuziastų, kurių pašaukimas – dirbti treneriu, kurie atiduoda save ir tiki, kad kiekviena minutė, praleista su vaikais, tai tarsi gurkšnis supratimo, jog eini tinkama linkme.
