Po mėnesio, birželio 23 dieną Jungtinės karalystės gyventojai spręs Hamletišką klausimą: išstoti iš Europos Sąjungos, ar likti joje. Laukia itin atsakingas sprendimas, nulemsiantis ne tik pačių britų, bet ir likusios ES artimiausią ateitį. Sujudimas dėl referendumo baigties itin didelis. Savo prognozes apie pasitraukimo pasekmes išsakė TVF. TVF skaičiavimais, Jungtinės Karalystės bendrasis vidaus produktas dėl „Brexit“ sumažėtų 1,5–9,5 procento. Pasitraukimas sukeltų palūkanas ir lemtų recesiją ne tik regiono, bet ir globaliu lygmeniu. Panašias prognozes prieš tai buvo išsakęs ir Anglijos centrinis bankas, susirūpinęs neišvengiamu svaro nuvertėjimu dėl neaiškių ateities scenarijų.
Agituoti už pasilikimą ES į Jungtinę Karalystę buvo atvykęs ir pats JAV prezidentas B. Obama. Jis mėgino sulošti britų taip geidžiamos laisvos prekybos korta, sakydamas, kad jei Jungtinė Karalystė išstotų iš ES, tai derybos dėl laisvos prekybos sutarties su JAV užimtų dar kokį dešimtmetį. Tačiau toks kadenciją baigiančio prezidento pasisakymas tik dar labiau įkaitino euroskeptikus. Jie atrėžė, kad nebūdami ES susiderėtų dar greičiau.
Akivaizdu, kad visas politinis elitas, įskaitant patį JK premjerą Davidą Kameroną yra už tai, kad Jungtinė Karalystė liktų ES. Visi be išimties jų vardijami argumentai yra merkantiliniai, apie finansines ir materialias naudas, kurių netektų britai, kurių netektų su jais susijusios kitos šalys. JK iždo departamentas parengė kone 100 puslapių dokumentą apie trumpalaikes „Brexit“ ekonomines pasekmes. Skaičiuojama, kad išėjimas iš ES kiekvienam britų namų ūkiui kainuotų apie 6000 eurų per metus. Su šiais skaičiais nesiginčija ir „Brexit“ šalininkai – kas jau kas, o JK iždas niekada nedegė meile Europos Sąjungai.
Tačiau nepaisant akivaizdžių skaičių, nuomonės už ir prieš pasiskirsto maždaug po lygiai, ir tai rodo kad britai galvoja ne tik apie pinigus, ir jų pasirinkimą lemia ne vien materiali nauda. Birželio 23 euroskeptikai skelbia savo galima naująja nepriklausomybės diena. Jie nori daugiau laisvės teisėkūroje, nes dabartiniu metu kone pusė visų teisės aktų yra apsprendžiama Briuselyje, Strasbūre ir Liuksemburge. Jie nori daugiau politinio savarankiškumo pasaulinėje erdvėje, savarankiškos sienų kontrolės, daugiau prognozuojamumo, kurio ES jiems negali garantuoti.
Silpnoji „Brexit“ šalininkų vieta yra ta, kad pasitraukimo šalininkai ir jų argumentai nėra vieningi. Vien tai, kad dėl lyderystės ilgą laiką pešėsi dvi išstojimo iniciatyvos, dvi kampanijos yra iškalbingas faktas. Negana to, ir iniciatyvų viduje virė aršios kovos. Jau nekalbant apie tai, kad „Brexit“ motyvai taip pat nevienalyčiai. Tarp agituojančių už išstojimą yra ir grynakraujų liberalų, ir visiškai jiems priešingų nacionalistų, piešiančių labai skirtingą Jungtinės Karalystės ateitį.
„Brexit“ ar „Bremain“ – klausimas ne iš lengvųjų, ir atsakymą gausime jau visai netrukus. Už ką britams reikia tikrai padėkoti – tai už jų nesitaikstymą, kad nuo pradinių 4 laisvių principų Europos Sąjunga šiandien numigravo kišimosi į rinką, reguliavimų, draudimų ir vis didėjančio centralizavimo keliu. Jei britams išstojus ES netektų šio rinkos saugiklio, ir toliau keliautų socializmo link, bent jau turėsime pavyzdį, kuriuo galima sekti.
Rūta Vainienė
