Statistikos departamentas pranešė: po dviejų metų kainų kritimo pernai kainos pakilo 1,7 procento. Žmonėms tai nėra jokia naujiena. Kainų augimą jie stebėjo ir tais metais, kai statistika atkakliai teigė, kad infliacija – vidutinis kainų lygis – mažėja. Ir šiandien dažnas pasiginčytų dėl užfiksuoto dydžio – koks 1,7 procento? Žmonės vardina prekes, paslaugas, kurios brango net ne procentais, o kartais – dienos pietūs, vizitas į kino teatrą, gėlės, batai ir net dėvėti rūbai.
Prognozės kitiems metams visai neguodžiančios, kainos kils ir toliau. Vardijamos štai tokios kainų kilimo priežastys: prastas derlius, brangstanti nafta, augančios žaliavų kainos, auganti paklausa Kinijoje. Kai išsakomos tokios kainų kilimo priežastys, sudaromas įspūdis, kad nieko neįmanoma pakeisti, kad visos priežastys – objektyvios ir nuo politikų – nepriklausančios.
Nuo politikų nepriklauso tik derlius, o kainų kilimo šaknys kaip tik slypi valdžioje – jos vykdomoje pinigų politikoje. Dar daugiau, kainų kilimo pastaruoju metu buvo siekiama sąmoningai ir tikslingai. Štai Europos centrinis bankas nuolat mažino bazines palūkanų normas, kol jos tapo nulinės. Už ECB laikomus indėlius komerciniai bankai net primoka. Visa tai buvo daroma dėl to, kad tik į rinką pakliūtų kuo daugiau pinigų, kad tik būtų užkurta infliacija, kuri, valdžios manymu, turėtų užvesti visos ekonomikos variklį.
Tačiau net ir to nepakako. Prieš dvejus metus pirmą kartą Europos centrinio banko istorijoje buvo pradėta turto pirkimo programa. Kad į rinką pakliūtų dar daugiau pinigų, ECB pradėjo pats, ne per komercinius bankus, o tiesiogiai, pirkti valstybių ir įmonių obligacijas. Kas mėnesį į rinką taip įmetama po 80 milijardų eurų, iš viso į rinką šiuo būdu ketinama paleisti apie 1,7 trilijono eurų. Tai yra pusantro karto daugiau nei praėjusių metų pabaigoje cirkuliacijoje buvę visi-visi eurai (jie sudarė kiek daugiau nei vieną trilijoną eurų)!
Kai pinigai dauginami tokiais kiekiais ir tempais, ir kai jie yra multiplikuojami per komercinius bankus, kainos neišvengiamai turi kilti. Čia ne brangstančios žaliavos pabrangina visas kitas prekes, o vis didėjantis pinigų kiekis pabrangino žaliavas. Piniginis vienetas nuolat ir sistemingai yra piginamas, kad infliacija pasiektų 2 procentus. Bet mes jau žinome, kad statistikos matuojama infliacija ir mūsų matomos kainos – kaip tos sesės, per kalnelį nesusieina. Statistikos skaičiuojamo prekių krepšelio pokyčiai linkę nuslėpti tikrąjį piniginio vieneto nuvertėjimą. Jį žymiai geriau atspindi pinigų masės augimas. Ir štai, per praėjusius metus skirtingais pinigų agregatais matuojamų eurų kiekis padidėjo 5-8 procentais. Su tokia statistika ginčytųsi jau žymiai mažiau žmonių, nes būtent tokį kainų augimą apytiksliai jaučiame ir savo pinigine.
Lyginant valstybinius pinigus su privačiais, padėtis apskritai tragiška – Europos teisingumo teismo privačia valiuta pripažintas Bitcoin per metus kitų valiutų atžvilgiu pabrango kone tris kartus! Europos centrinis bankas balandžio mėnesį svarstys, ar truputį sumažinti turto pirkimo programos apimtis. Tačiau pinigų vektoriaus tai iš esmės nepakeis: kol pinigų masė augs, augs ir kainos.
Rūta Vainienė
Komentaras LRT radijui
