Iš Birštono kultūros istorijos
Birštonas – Lietuvos džiazo Meka, džiazas – Birštono karalius, Birštono kultūros maestro – Zigmas Vileikis. Ši trejybė yra labai glaudi ir plačiai žinoma bei seniai pripažinta kurorte, visoje Lietuvoje ir tarptautiniuose vandenyse.
Iki džiazo karalystės Birštone buvo taip pat daromi ir kiti mažesni, didesni žingsniai muzikiniame gyvenime, juos verta prisiminti ir užfiksuoti.
Bitlų kūrybinis talentas, jų žmogiškas bendravimo paprastumas, dainų žodžių prasmingumas, veikė visą pasaulį, net ir okupacijos pančiais sukaustytą, už geležinės uždangos buvusią Lietuvą. 1969 m. įvyko pirmieji saviveikliniai vokalinių instrumentinių ansamblių konkursai Vilniaus universitete, Kauno politechnikos institute.
1969 m. apie ansamblio kūrimą pabilo Birštono Vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Serafinas Zenkevičius.
Nuo 1971 m. Birštone buvo ir antrasis ansamblis, vadovaujamas Antano Deltuvos, grojęs šokiams turistinėje bazėje nuo 19 valandos. Pasirodymas prasidėdavo daina „Nemune, Nemune, bėki, savo vandenis neški toli“. Daina pasiekdavo ir kitą krantą, visi keltu skubėdavo į turistinę bazę.
Pokalbis su Laima Samavičiūte-Kazlauskiene
Suradome nuo 1980 m. E. Vasiliausko vadovaujame ansamblyje dainavusią Laimą Samavičiūtę-Kazlauskienę. Ji labai nuosekliai atskleidė ansamblio istoriją. Prieš ją, iki 1980 m., ansamblyje yra dainavęs Kauno muzikinio teatro solistas, prienietis Gediminas Maciulevičius, „Balių“ solistė Laura Cetkauskaitė, Artūras Blazukas ir kiti. Štai ką apie ansamblį tuo metu rašė laikraštis „Naujasis gyvenimas“: „Reguliariai repetuoja dainininkai ir muzikantai. Ritmine gitara groja Stasys Leonavičius. Veteranas ansamblyje groja virš 10 metų. Bosine gitara groja Artūras Kizys, elektrovargonais – Aurelijus Astrauskas, fortepijonu – Eligijus Stakionis. Mušamuosius meistriškai valdo Romas Bartusevičius. Beje, Stasys Leonavičius ir dainą pamėgę Laima Samavičiūtė, Rasa Adamkevičiūtė, Gintas Varkala, Alfonsas Penikas“ („Naujas gyvenimas“, 1983 m. spalio 13 d., nr.120(6235), p.3 – Birštono muziejaus fondai).
Laima su entuziazmu prisiminė: „Savaitgaliais grojo populiariame „Druskupio“ restorane. Į jį būdavo labai sunku patekti, nes sugužėdavo lankytojai iš visos Lietuvos, ypač Kauno, Marijampolės, Alytaus, Prienų“. Anot L. Samavičiūtės, ansamblis dalyvavo daugelyje konkursų: „Vilniaus bokštai“ (tik II ture), „Aukštaitijos taurė“, „Žemaitijos taurė“, Ignalinos ir Visagino tarybinės dainos festivaliai, Alytaus, Širvintų dainų konkursai. Porą kartų ansamblis darė įrašus Lietuvos radijui. Ypatingai Laimai atmintyje įstrigo 1984 m. konkursai Pietų ir Šiaurės Vietname, kur jų pasirodymus saugojo vietnamiečiai, ginkluoti Kalašnikovo automatais. Įdomi buvo ir 1985 metų išvyka į Vakarų Sibirą, koncertai įvairių tautybių naftos gręžinių darbuotojams ir statybininkams.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo intensyvi ansamblio veikla nutrūko. Daugelis ansamblio dalyvių išvyko ieškoti darbo į užsienį, kiti ėmėsi vestuvių dainininkų verslo. Mirus ansamblio vadovui E. Vasiliauskui, ansamblis galutinai iširo.
Manome, kad pokalbis su L. Samavičiūte-Kazlauskiene paskatins ir kitus ansamblio narius atvykti į muziejų, pasidalinti šiais Birštono kultūros atsiminimais. Mes juos užrašysime ir išsaugosime kitoms kartoms. Visuomet laukiame Jūsų.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
