EVALDAS SNIEŠKUS
Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, kai nupirko fotoaparatą „Zorkij“. Tačiau pats daryti juodai- baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus Universiteto, Gamtos fakulteto kurse. Tyrinėjant gamtą, be fotografavimo neišsisukau. Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau užfiksuoti „pagautą“ akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda, – „Nufotografuok tai“. Telefonu, kino kamera, mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas „Tai“ – kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, šešėlių žaismas ant namo šalia Vatikano, ar rūke paskendęs valtininkas Birštone. Tada prasideda improvizacija. Ir, patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to paties rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, apelsinas – taip pat). Kitaip savo darbų stilių pavadinčiau „Foto džiazu“.
Kodėl pasirinkau foto drobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad foto technikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?!
Su pagarba,
Evaldas Snieškus
