Birštono muziejuje – garbingos Geištarų giminės ainiai

Susitikimai su garbingų giminių palikuonimis visada būna įdomūs, jautrūs ir prasmingi. Juose būna daug istorijos fragmentų, prisiminimų, optimizmo ir vilties.

Iš Prūsijos 14 amžiuje nuo kryžiuočių į Žemaitiją pasitraukusi normanų kilmės Geištarų giminė amžiams bėgant ištikimai tarnavo LDK, narsiai kovėsi su carizmu sukilėlių gretose. Lietuvoje buvo žinomi 5 giminės lizdai: 1) Zabieliškės (prie Kėdainių); 2) Geištarai (Didvyžiai) prie Vilkaviškio; 3) Geištariškės (prie Alytaus); 4) Šaltupis (prie Išlaužo); 5)Verbyliškės (Jiezno seniūnija).

Septyni šio straipsnio autoriaus giminės linijos protėviai tarnavo bajorams Geištarams Geištariškėse, Šaltupyje bei Verbyliškėse. Nagrinėdamas dvarų inventorius, parapijiečių sąrašus, suradau ne vieną faktą, rodantį šios bajorų giminės kilniadvasiškumą, slapstant baudžiauninkus nuo rekrutystės, gelbstint juos nuo bado ir ligų. Ieškojau susitikimo su šios giminės atstovais, kad dar labiau pažintume juos ir išplėstume istorijos žinias. Tikrai, lemtis ar geras ženklas buvo tai, kad Lietuvos bajorų sąjungos nariai Geištarų palikuonims patarė vykti į Birštono muziejų, jiems buvo nurodyta, kad kaip tik ten žinoma apie garsiąsias bajorų šeimas, kad ten įvyko konferencija, skirta 1863 m. sukilimui.

Tad į Birštoną, buvusį 19 a.  II pusės Pietų Lietuvos bajorų sambūrio centrą, iš Varšuvosatvyko Ježis Geištoras (Jerzy Gieysztor) su seserimis Elžbieta, Eva, Jolanta.

Giminė glaudžiai susijusi su kitomis garsiomis LDK bajorų šeimomis: Riomeriais, Šukštomis, Svidais, Korevomis, o taip pat ir su dabartinio Lenkijos prezidento B. Komarovskio gimine. Birštone svečiai pabuvojo dvi dienas, pabendravo ir su Birštono savivaldybės vicemeru Juozu Aleksandravičiumi, muziejaus vadovais. Drauge su muziejininkais buvo pagerbtas Geištarų atminimas Prienų kapinėse, aplankyta buvusi Šaltupio dvaro vieta. Kitas dienas svečiai praleido Kaune ir Alytuje, kur taip pat turi giminių. Birštone svečiai sužinojo apie jų giminės atšakos atstovo Leono Geištaro nuolatinį lankymąsi Birštone 19 a. 8-9 dešimtmečiuose, apie drąsią jo kalbą parke, minint 1863 m. sukilimo 20-ąsias metines: „Mums nereikia maskolių“. Svečiams buvo įdomu sužinoti, kad Birštono kurhauze  nuolatos lankėsi Verbyliškių dvaro savininkai Aleksandras, o vėliau ir Jonas Geištarai.

Tarp mūsų ir lenkų užsimezgė nuoširdus ryšys, kurį apibūdinome žodžiais: „Susitikome tarsi seniai nesimatę, išsiilgę vieni kitų“. Geištarai patraukė pagarba Lietuvai, inteligencija, nuoširdumu, smalsumu, protėvių tradicijų gerbimu.

1863 m. sukilėlių Geištarų kapas Prienuose

Žymūs Birštono apylinkių 1863 m.  sukilimo dalyviai Adomas Bartoševičius, Vaclovas Bartoševičius ir kiti yra palaidoti Nemajūnų kapinėse. Prienai nuo šiol gali didžiuotis, kad jų kapinėse yra palaidoti net šeši garbingi Geištarai, keturi jų – 1863 m. sukilimo dalyviai, po Sibiro tremties sugrįžę į Šaltupio dvarą. Steponas Geištaras (1800-1871) buvo Vilniaus gubernijos žemių valdų ribų ginčų teisėjas, kartu su žmona Juzefa Oskerkaite (1805-1885) ir vyresniuoju sūnumi Emiliu rėmė 1863 m. sukilėlius ginklais, drabužiais bei maistu, kurį užkasdavo sutartoje vietoje. Už tai jie buvo ištremti į Sibirą, Kungaro vietovę prie Silvos upės Permės gubernijoje. Geištarų dvaras Zabieliškėse buvo konfiskuotas, o vėliau parduotas cariniam pulkininkui už ketvirtadalį kainos. Likę keturi sūnūs toliau kovojo sukilimo būriuose. Dvidešimt penkerių metų Bronislovas, kunigo Antano Mackevičiaus būrio narys, krito kovoje Raguvoje, prie Nevėžio. Jis buvo užkapotas kazokų kardais. Aštuoniolikmetis Juozas kovojo Zigmo Sierakausko būryje, buvo nukautas mūšyje prie Biržų. Abu broliai palaidoti mūšių laukuose. Geištarų kape palaidotas Emilio brolis Boleslovas (1843-1893), kuris buvo sunkiai sužeistas kovose prie Biržų, išvežtas į tremtį Orienburge. Vėliau sugrįžo į Šaltupį ir buvo palaidotas giminės kape. Ketvirtasis brolis nuo tremties pasitraukė į Prūsiją, mirė 1915 m. Paryžiuje, yra palaidotas Per-Lasežo kapinėse.

Šeimos kape taip pat yra palaidota Emilio Geištaro žmona Jadvyga Šukštaitė (1841-1927) ir paskutiniojo Šaltupio dvaro savininko Stepono Konstantino, pasitraukusio į Lenkiją (1868-1953) žmona Marija Svidaitė (1881-1937). Kapas buvo vietos piktadarių išraustas, tad svečiai daug padirbėjo jį tvarkydami. Kaip Prienų rajono savivaldybėje gimęs žmogus, manau, kad šis kapas turėtų būti pastoviai prižiūrimas ir neabejotinai turėtų tapti rajono istorinio paveldo dalimi. Istorinio paveldo dalimi turėtų tapti ir gausi Šukštų kapavietė. Jie yra daug nusipelnę LDK, o ypač Prienų bažnyčiai. Jie buvo dabartinės 1750 m. statytos bažnyčios fundatoriai, bažnyčios šventoriuje yra net jų koplyčia.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas,

Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas