1863 m. sukilimo lietuviškose žemėse vadovas kunigas Antanas Mackevičius vienas pirmųjų iškėlė klausimą dėl Lietuvos, kaip valstybės, savarankiškumo. Dalyvauti sukilime kartu su lenkais jis suprato kaip būdą atsikratyti Rusijos carizmo – tautų budelio jungo. O tik po to pati laisva tauta nuspręstų su kuo jai būti: su Rusija, Lenkija ar pasirinkti savarankiškos valstybės ateitį. 1863 m. kovo mėnesį kunigas A. Mackevičius, vienas pirmųjų pradėjęs sukilimą, po narsios, įnirtingos kovos, tik gruodžio mėnesį Kaune carinės kariuomenės buvo susektas ir sulaikytas. Gruodžio 24 dieną, prieš pat Kūčias, jis buvo pasmerktas mirti, jam buvo leista atlikti išpažintį jį aplankiusiam kunigui. Mirties bausmė didžiajam sukilėlių vadui buvo įvykdyta gruodžio 28 d., Kaune, dabartinėje E. Ožeškienės gatvės pakilimo į Savanorių prospektą vietoje. Į egzekucijos vietą buvo suvaryta daug gyventojų: „Greit ramybę sudrumstė kraupus būgnų tratėjimas. Staiga per minią nusirito sujudimo banga. Į egzekucijos vietą, kareivių lydimas, artinosi nuteistasis. Jis ėjo ramus pasitikti mirties; žinojo, kad jam pasigailėjimo nebus. Taip pat ramiai išklausė mirties nuosprendį, pakėlęs rankas į viršų, atsisveikino su žmonėmis. Mirties nuosprendį jis išklausė ramiai, tik skaitant kai kuriuos punktus protestavo, neatgailavo ir neapgailestavo, ir ėjo į mirtį taip pat didvyriškai, kaip kovėsi už laisvę.
Eidamas mirti jis nusirišo nuo kaklo šaliką, suplėšė jį ir sviedė į minią. Žmonės išgraibstė skutus. Visą tos dienos rytą buvo mušama būgnais. Egzekucijos pasižiūrėti susirinko tūkstančiai žmonių. Paprastai prieš kariant, sukilėliams ant galvos užmesdavo marškinius ar užrišdavo akis, tačiau tą dieną vienas jų (kunigas Antanas Mackevičius) laukė mirties atviromis akimis. Jis buvo aprengtas civiliais (ne kunigiškais) drabužiais, be kepurės, per krūtinę apjuosta žaliai siuvinėta juosta, švarkas atsegtas, apykaklė ir rankogaliai apsiūti žalia medžiaga. Prieš mirtį paprašė užsirūkyti; jo prašymas buvo patenkintas. Žmonės, matydami šio didžio Lietuvos vyro paskutines gyvenimo minutes, jaudinosi ir verkė. Kai kazokai ruošėsi jį karti, iš Aleksoto pusės pasirodė bažnytinė procesija su vėliavomis. Kaune kilo nerimas; rusai tuojau nuėmė pontoninį tiltą, Nemuno krante ties Vytauto bažnyčia pastatė patrankas, nes laukė puolimo“ (M.Dubecki. Ksiądz Antoni Mackiewicz – Žolnierz polski, 1922, Nr. 3, 01 15).
Birštono muziejaus naktyje, šį šeštadienį, gegužės 18 d., 18 valandą – mintys, posmai, vaizdai, atidaroma paroda, skirta 1863 m. sukilimo didžiavyriams.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
