1924 metais Birštono kurortas, patekęs į „Raudonojo kryžiaus“ rankas, pradėjo sparčiai tobulėti. Tuometinis kurorto gydytojas Juozas Brundza laiške Lietuvos Ministrų tarybai rašė: „Pastarasis kurorto sezonas parodė, kad šiemet Birštono kurortu reikia rimtai susirūpinti, apsilankiusių skaičius aiškiai liudija, kad Lietuvos kurortų tarpe jis užims pirmą vietą. Nėra abejonės, kad Birštono šaltiniai turi sveikatai labai naudingų dalykų. Šiais metais registruota virš 10000 pasinaudotų vonių“ ( LCVA, f.1734, ap.1, b.105, p.169). Gydytojas manė, kad kurortas ypatingai turėtų plėstis kairiajame Nemuno krante, kur dėl palankaus pušynų oro turėtų gydytis ne tik reumatininkai, bet ir džiovininkai (Ten pat, p.169ap). Tam trukdė susisiekimas tarp Kauno ir Birštono: „Susisiekimas automobiliais ar karietkomis yra per brangus, garlaiviais gi labai ilgas“ (Ten pat).
Plačiojo geležinkelio Kaunas-Birštonas projektas
Kad tinkamai būtų išnaudoti Birštono ir Prienų pušynai, buvo siūlomas ruožas „Kaunas-Kalinavas-Prienai-Birštonas“ (Kalinavas – kaimas 5 km už Garliavos, nuo Kauno miesto centro – 15 km – V.K.). J. Brundza rašė: „Toliau šis kelias galėtų būti tęsiamas: „Birštonas-Jieznas-Stakliškės-Aukštadvaris-N. Trakai-Vilnius“. Kauno-Birštono gelžkelio pravedimas neturėtų brangiai kainuoti, nes 14 kilometrų kelias Kaunas-Kalinavas jau yra. Virš Kalinavos kelias turėtų eiti ruožu Kalinava-Prienai-Birštonas. Reikėtų pridurti 26 km bėgių, tam reikalui galima būtų išnaudoti ne naudojamus 14 km ilgio bėgius su pabėgiais kelyje Aleksotas-Mauručiai. Prireiktų parūpinti naujų bėgių žemės patalui, įsigijimas žemės nesudarytų didelių išlaidų, o 20 km kelias eitų valstybiniu keliu Kaunas-Prienai (Ten pat, p.170). 1925 m. spalio 25 dieną sudarytame projekte autorius inžinierius I. Šližys numatė tilto per Jiesią bei 40 medinių tiltų statybą. 1924 m. ledų nuverstas Prienų tiltas jau buvo tvarkomas. Numatoma projekto darbų sąmatinė vertė siekė solidžią 626 000 lt sumą“ (Ten pat, p.178). Vyriausybė tylėjo…
Pakuonio valsčiaus organizacijų siaurojo geležinkelio projektas
Žvelgiant į dokumentus ryškėja, kad „Raudonojo Kryžiaus“ valdyba savo stalčiuose jau buvo užlaikiusi Pakuonio valsčiaus valdybos, žemės ūkio draugijos bei ūkininkų sąjungos valdybos kreipimąsi į „Raudonąjį Kryžių“, kuriuo buvo siekiama savų tikslų (Ten pat, p.244, 244ap, p.245). Pakuoniškiai manė, kad siaurasis geležinkelis bus reikalingas jų atsivežamiems kroviniams, o gal net visam regionui. Anot jų, jis yra patogiausias, nes „nėra kalnų, griovų ir upių apart Nemuno, į kurio slėnį nusileidimas už Pakuonio per Malinavą (4 km už Pakuonio – V.K.) yra labai lengvas“ (Ten pat, p.244 ap). Projekto autoriai manė, kad jų siūlomas projektas yra ir pats pigiausias: „Nuo Aukštosios Panemunės eina net dvi linijos siaurojo geležinkelio apie 6 km į Dambravą-Dobilavo mišką, vieną iš jų galima palikti, kitą gi pridurti link Pakuonio, tada iki Birštono liktų kokie 6-8 km“ (Ten pat. Kalba netaisyta – V. K.). Pakuoniškiai, tikriausiai, numatė kelionę tik iki Kampiškių.
Deja, Lietuvos valstybė tuo metu buvo finansiškai silpna, niekaip negalėjo paremti gan perspektyvaus projekto. O mums visiems šiek tiek gaila, kad čia, Birštono apylinkėse, negalime patirti Aukštaitijos siaurojo geležinkelio malonumų…
Vytautas Kuzmickas,
istorikas,Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
