Adomo Bartoševičiaus, kaip vieno iš kurorto įkūrėjų, pirmojo Birštono verslininko ir veiklos žmogaus nuopelnus yra akcentavę dar carinio laikmečio kurortologai. Štai, žymus Peterburgo gydytojas ir kurortologas Ivanas Radeckis, prieš 130 metų išleistame fundamentaliame darbe rašė: „Tiktai 1854 metais kurortas buvo tinkamai įrengtas bendromis daktaro B. Bilinskio ir bajoro, dvaro savininko A. Bartoševičiaus pastangomis. Lankytojų kiekis auga kiekvienais metais, mineraliniai vandenys tampa vis žinomesni ir ne tik cenzūros ribojamame Šiaurės Vakarų krašte“ (I. Radeckis. Mineraliniai vandenys Birštone ir jų poveikis organizmui (rusų kalba), Peterburgas, 1885. p.8 – toliau I. Radeckis). Lietuvių kalba 1924 metais pirmąkart į tai yra atkreipęs dėmesį Birštono kurorto ir lietuviškų mineralinių šaltinių vardų krikštatėvis Juozas Tumas-Vaižgantas (jį matome nuotraukoje 1922 m. prie tuometinio „Viktorijos“ šaltinio): „Lygiai su pirmaisiais Birštono vandenų ištyrimais, ligi tik paaiškėjo gydomosios jų savybės, dvarininkas Bartusevičius (Bartoševičius) išnuomavo iš klebono 15 ha verdenės ir šoko čia steigti kurortą. Visą Birštono lomą ir Vytauto piliakalnį apsodino vaisiniais ir šiaip jau medžiais. Užsodino sodą ir parką, išvadžiojo daugybę alėjų, vieną ilgą įvažiuojamą iš šašiejaus, šešias iš centro, kelias pakraščiais parko. Beržų alėja pačia upės pakrante ir dabar stebina savo gražumu. Jai fotografuoti nėra galo. Beržai, liepos, klevai, kaštanai, eglės, skroblai sudarinėja vis kitą alėją“ (Vaižgantas. Raštai, T.1. Publicistika, V., 1999, p.433-434). Senojo parko dalies pavadinimas Bartoševičiaus ar Bartusevičiaus vardu būtų labai suprantamas ir reikšmingas, nepareikalautų kažkokių didesnių papildomų lėšų. 1925 metais kurorto gydytojas Jurgis Venckūnas: „5 kilometrai nuo Birštono gyvenęs dvarininkas Adomas Bartusevičius su daktaru Bilinskiu pradėjo kurortą steigti. Žemės plotas su šaltiniais apie 17 ha buvo Vilniaus konsistorijos žinioje. Dabartinį žemės plotą anais laikais nuo konsistorijos paėmęs nuomon. 1856 m. pradėta statyti Birštone ir pirtis ligoniams. 1857 m. jau buvo įrengtos 28 tynės“ (D-ras Jurgis Venckūnas. Birštonas. Gydomieji radioaktyviai mineraliniai vandenys ir dumbliai, Kaunas, 1925, p.20). Bartoševičiaus vaidmenį yra pastebėjęs žymus prieškario kurorto gydytojas, prieš 120 metų gimęs Balys Matulionis, prieškariniai ir dabartiniai lenkų kurortologijos istorikai.
Bartoševičių bajoriška giminė – 1794 m. sukilimo rėmėjo bajoro Vincento Bartoševičiaus, jo sūnaus – kurorto kūrėjo, 1831 m. sukilimo rėmėjo Adomo Bartoševičiaus, sūnų, žymių sukilėlių Adomo-Dominyko ir Vaclovo, vaikaičių, partizano Adomo Bartusevičiaus, tremtinių Onutės ir Zitos giminė. Argi dar turime krašte ir mūsų regione tokią garbingą giminę su dar gyvais palikuonimis?
Reikia tik pasidžiaugti, kad seserų pastangomis buvo nuo biurokratų užmačių susigrąžinta senoji Bartoševičių valda. Džiugu, kad Onutė Bartusevičiūtė-Žukauskienė, kad ir labai garbaus amžiaus, su jaunatviška energija dirba kaip ūkininkė. Jeigu mes mylim kraštą, istorines ir krikščioniškas vertybes, turėtumėm įamžinti šią giminę, kol ji gyva. Neatidėliotina ir nedelstina, labai atsakinga yra įrašyti kultūros paveldo registrą Adomo Bartoševičiaus kapavietę bei 1863 m. sukilimo dalyvio Vaclovo Bartoševičiaus kapą. Jeigu esame krašto šeimininkai, katalikai, atsakingi pareigūnai ir piliečiai…
„Viktorijos“ šaltinio pavadinimo mįslė
Istorijos mokslas nėra politikų viešųjų ryšių įrankis. Jis remiasi įrodymais. Todėl bet kuris skelbiamas faktas turi būti paremtas istoriniais duomenimis. Kaip teiginys – parazitas, vienų nuo kitų nurašomas, patenkantis į daugybę spaudos ir leidinių, internetinių portalų puslapius, nepatikrinus faktų, yra tai, kad 1878 m. atrastas naujasis mineralinis šaltinis (nuo 1930 m. –„Vytautas“) buvo pavadintas 1874 m. kurortą įsigijusio kurorto savininko Ignoto Kvintos dukters Viktorijos garbei. Tai tikrai yra netiesa, nes Ignotas Kvinta (1830-1889) turėjo du sūnus: Leoną (1858-1909), Mykolą (1865-1910) ir dukrą Juzefą Karoliną (1869-1912) ( Jiezno parapijos archyvas -1875 m. parapijos sąrašai, p.3; LVIA, f.1049, ap.1, b.13, p.83). Pateikiame pirmąkart tyrinėjimų istorijoje kurorto savininko Ignoto Kvintos nuotrauką ir jo dukters Juzefos Karolinos gimimo metriką (LVIA, f.748, ap.1.b.5, p.195). Kai kur bandoma teigti, kad taip atrastąjį šaltinį jo tyrinėtojas, Peterburgo pediatras Ivanas Radeckis 1878 m. pavadino Ignoto Kvintos anūkės (Leono dukters) garbei. Tačiau tai netiesa, nes tuo metu Leonas Kvinta dar nebuvo vedęs ir neturėjo jokių vaikų. Istorikas, muziejininkas turi ne tik nuolatos skaityti, bet ir giliai įsiskaityti į šaltinių tekstus. Taigi, paprasčiausiai buvo neįsiskaityta į anksčiau minėto gydytojo Ivano Radeckio tekstą, kur pasakyta: „Naujasis mineralinis šaltinis, kurį aš pavadinau Viktorijos vardu, pagal savo sudėtį ir balneologinę kvalifikaciją priklauso IV-ąjai balneologinei kvalifikacijai“ (I. Radeckis, p.26). „Man pasiūlius kurorto savininkas įrengė tiltelį per gilų griovį, skiriantį šaltinį nuo parko, ir nukasė statų Nemuno krantą, kad būtų patogiau patekti prie šaltinio. Buvo taip pat įrengtas medinis laikinas rezervuaras, ant jo pastatytas stogas ir suolelis poilsiui“ (I. Radeckis, p.10). Taigi, paties „Viktorijos“ („Vytauto“) šaltinio tyrinėjimuose nerasime jokių užuominų, kad jis pavadintas kurorto savininko šeimos garbei. Šaltinį ištyrinėti paprašė pats Ignotas Kvinta, bet tyrinėtojas jame naujo šaltinio pavadinime nesureikšmino. Be abejo, būdamas Birštone jis bendravo su Birštono klebonu Adomu Šlepavičiumi, kuris papasakojo, kad Ignotas Kvinta apgavo Vilniaus konsistoriją ir Birštono bažnyčią ir už įsigytą kurortą nesumokėjo 20000 carinių rublių. Pinigus dalimis bylinėjimosi keliu iki 1906 m. sumokėjo I. Kvintos sūnus Mykolas (Birštono parapijos byla, p.1-17; 25-42; 107-165 – Kaišiadorių vyskupijos archyvas). Klebonas taip pat galėjo kurortologui papasakoti, kaip 1871 m. kovo 1 d. Ignotas Kvinta organizavo Jiezno klebono, prieš tai Birštono, Jurgio Sudimto, gerokai praturtėjusio iš kurorto, nužudymą ir didelio turto pasisavinimą (LVIA, f.604, ap.5, b.1097, p.43-82).
Tad, ką gi turėjo omenyje duodamas mineralinio vandens šaltiniui „Viktorijos“ vardą Ivanas Radeckis? Kol kas nesame priėję prie Peterburgo gydytojo Ivano Radeckio rankraščių, tačiau galima iškelti dvi hipotezes. Pirma, „Viktorija“ reiškė atradimo džiaugsmą, pergalę. Bet apie naująjį šaltinį jau daug kas žinojo. Tą Ivanas Radeckis pripažino savo leidinyje, tad to atradimo džiaugsmo nelabai turėjo ir būti. Antra, galbūt svaresnė hipotezė, būtų ta, kad 1877-1878 m. Rusija laimėjo labai svarbų karą prieš Turkiją, atsikovodama teritorijų Kaukaze, įtaką Balkanuose. Tai buvo carinės Rusijos atsigavimo, įsijungimo į didžiųjų valstybių tarpą, patriotinio pakilimo, ypač sostinėje Peterburge, laikotarpis. Vienas iš Šipkos mūšio didvyrių buvo „Viktorijos“ tyrinėtojo bendrapavardis ar net tolimas giminaitis generolas Fiodoras Radeckis. Tad tai didžiai rusų ginklo pergalei pažymėti mineralinis šaltinis galėjo būti pavadintas „Viktorijos“ vardu (lotyniškai ‒ „Pergalė“). Vadinasi, turėtume pabrėžti, kad 1878 metais Ivanas Radeckis ištyrė Birštono naująjį šaltinį, kurį pavadino „Viktorija“, bet nebuvo jokios Viktorijos nei Kvintų, nei Ivano Radeckio šeimoje.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
