Prieš kurorto direktorių Balį Matulionį buvo vykdomas sovietinių politinių kalinių spaudimas ir šantažas, kuriam buvo priversta paklusti ir Raudonojo kryžiaus vadovybė. Jau po vadinamųjų „Liaudies seimo“ rinkimų „1940 m. liepos 25 dieną, dalyvaujant viceministeriui d-rui Girdzijauskui, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkui d-rui Garmui, Sveikatos Ministerijos asmens sekretorei J. Chavesaitei, Prienų kompartijos komiteto nariui d-gui Epšteinui ir Birštono kurorto komitetui ir politkaliniams d-gui Šerui ir d-gei Popelytei nutarė sekantį: D-ras B. Matulionis palieka medicinos srity direktoriumi. Dabartinis buhalteris J. Navickas palieka atsakingu buhalteriu ir eina ūkio vedėjo administratoriaus pareigas ir buhalterijai tvarkyti skiria savo nuožiūra atitinkamą tarnautoją susitaręs su Raudonojo Kryžiaus valdyba“ ( LCVA, f.1734, ap.1, b.418, l.232).
B. Matulionis prieš kurortinio darbo sabotavimą
Įgijęs teises „revoliucionierius“ J . Navickas savavališkai pradėjo keisti gydymo tvarką, įvedė 8 valandų sanatorijose darbo dieną. Dėl to daugelis pacientų liko be gydymo, jie reiškė nepasitenkinimą, net pasipiktinimą. 1940 m. rugpjūčio 30 dieną J. Navickas suorganizavo susirinkimą, kuriame kartu su sargu A. Jaruševičiumi visaip šmeižė kurorto direktorių B. Matulionį, vadindami jį „liaudies priešu, kraugeriu“, ir niekam neleido kalbėti. Kai dauguma susirinkusiųjų tam nepritarė ir savo parašais Raudonojo Kryžiaus pirmininkui adresuotame laiške išreiškė pasitikėjimą B. Matulioniu, tada A. Jaruševičius išplėšė iš susirinkimo dalyvių minėtąjį raštą ir jį sudraskė. Tai sukėlė susirinkusių žmonių pasipiktinimą ir jie išrinko naują kurorto komitetą, pašalindami iš jo tiek J. Navicką, tiek A. Jaruševičių.
1940 m. rugsėjo 2 d. naujajam komitetui pradėjo vadovauti Maslauskas, pavaduotoju buvo išrinktas Žitkus, nariai – Sinkevičius, Černevičius. Jie ryžtingai palaikė visaip šmeižiamą ir šantažuojamą kurorto direktorių ir iškėlė klausimą dėl J. Navicko, A. Jaruševičiaus atleidimo: „Susidariusi padėtis yra nepakenčiama, kad normalus įstaigoje darbas yra negalimas ir kad kurorto tarnautojų Navicko ir Jaruševičiaus atleidimas yra teisinga ir vienintelė priemonė grąžinti darbininkų ir tarnautojų santykiuose santaiką ir normalias darbo sąlygas. Todėl minėtų tarnautojų atleidimui iš tarnybos darbininkų ir tarnautojų komitetas visiškai pritaria“ (Ten pat, p.183). Turėdamas tokį komiteto palaikymą, B. Matulionis rugsėjo 6 d. minėtus šantažistus atleido iš darbo. Tai sukėlė bolševikų Vilniuje nepasitenkinimą ir naujas atakas prieš direktorių.
Aleksandros Staškevičiūtės (1899-1984) parama
B. Matulionis gerai pažinojo Kauno Valstybės teatro solistę sopraną Aleksandrą Staškevičiūtę, kuri dažnai ilsėjosi Birštone. 1940 m. Aleksandra nuo kūrybinės inteligentijos buvo įtraukta į marionetinio Liaudies seimo narius. Būdama dvasingas, geras žmogus, ji palaikė B. Matulionį. Ji rašė laišką Lietuvos Raudonojo kryžiaus pirmininkui, kuriame principingai aiškino susidariusią padėtį: „Aš, Aleksandra Staškevičiūtė, keletą metų iš eilės gyvenau Birštono kurorte, bendradarbiavau su kurortu kultūros srityje, per tą laiką spėjau pažinti kurortą ir jo tarnautojus. Aš mačiau, kad tarp darbininkų ir administracijos buvo normalūs santykiai ir jokių nusiskundimų dėl darbininkų ar tarnautojų išnaudojimo negirdėjau. Šiais metais smulkiai susipažinau vietoje su tais užmetimais, kurie nedidelės darbininkų ir tarnautojų grupės buvo daromi kurorto direktoriui dr. Matulioniui; užmetimai buvo smulkūs, neesminiai arba asmeninio pobūdžio; didžioji darbininkų ir tarnautojų dalis patenkinta dr. Matulioniu ir nori su juo toliau bendradarbiauti. Nuolatinį neramumą kurorte, kuris trukdo įstaigai normaliai veikti, palaiko tarnautojų grupė – kurorto administratorius Navickas, Jevaltas, Germanavičius, Raunas, Keblikas, Sčerbinskaitė. Nuolat keliamų kurorte ginčų ir nesantaikos tikslas – sukompromituoti kurorto direktorių Matulionį ir kurorto visą aparatą paimti į savo rankas“ (Ten pat, p.197).
A. Staškevičiūtė principingai pabrėžė, kad Birštono komunistiniai „revoliucionieriai“ pasižymi kompetencijos stoka: „Gerai pažįstu dr. Matulionį, jis savo darbu iškėlė kurorto plėtimo planus, kurortų tvarkymo srityje dr. Matulionis yra kompetentiškas specialistas, o kurorto administratoriaus Navicko vadovaujama grupė, kuri siekia kurortą paimti į savo rankas, tam darbui neturi jokių kvalifikacijų“ (Ten pat). Toks A. Staškevičiūtės palaikymas tuo metu sutrukdė bolševikuojantiesiems susidoroti su kurorto direktoriumi pulkininku B. Matulioniu.
Birštono bolševikėliai skundė kurorto gydytoją ir toliau. 1940 m. spalio mėnesį enkavedistų jis buvo suimtas ir iki 1941 m. birželio kalinamas Marijampolės kalėjime. Iš ten išėjo tik po 1941 m. birželio sukilimo. Žinomas kurortologas 1941-1944 m. vadovavo Vyriausiajai sveikatos valdybai. Jis nuo išvežimo į Rytų frontą išgelbėjo 500 gailestingųjų seserų ir 30 gydytojų, neleido nužudyti dešimtis psichiatrinių ligoninių pacientų. Prieš antrąją sovietų okupaciją gydytojas pasitraukė į JAV, kur pasižymėjo kaip žymus kurortologas. Mirė emigracijoje.
Skaudu, kad Birštono kurorto plėtrai tarpukaryje tiek nusipelnęs gydytojas, kukli, bet ryžtinga asmenybė, praėjus 40 metų nuo jo mirties ir toliau lieka neįamžintas nei paminkline lentele „Tulpės“ sanatorijoje, nei jam skirtu leidiniu.
Almanto Miliausko nuotraukoje matome didįjį tarpukario Birštono gydytoją pirmoje eilėje, viduryje, tarp žymiausių to meto Birštono žmonių.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
