Nemajūnus praplaukdamas kaukė garlaivis, o 1925 m. Nemajūnų valsčiaus Tarybos narys Elijošius Nonevičius dėjo visas pastangas, kad valsčiaus Tarybos nariai dirbtų ne sau, o krašto žmonių gėrybei. 1925 m. rugsėjo 2 d. jis Tarybos posėdyje protestavo, kad 60 valsčiaus žmonių mokesčių skolos būtų išieškotos policijos pagalba (LCVA, f.1567, ap.3, b.122). Principingą Lietuvos pilietį parėmė tik Tarybos narys Jonas Stankevičius.
Didžiausią savivaldybininkų nepasitenkinimą sukėlė profesoriaus pastangos įvesti tvarką valsčiaus Tarybos dokumentacijoje. Mat, kai profesorius tardavo principingą kritikos žodį, jam buvo atsakoma, kad apie tai net nebuvo kalbama. Profesorius principingai pareiškė: „Valsčiaus valdybos nariai yra, bet pačios valdybos tai nėra, kadangi dokumentuose betvarkė, kaipo pavyzdys – 1925 m. paliepimas Nr.16 ir 22, kuriuos sulyginus išeina, kad už valdybos butą sumokėta du kartus, nuo rugsėjo 6 dienos privalo būti vedamas žurnalas, kuriame kiekvienas valsčiaus tarybos nutarimas privalo būti įrašytas, ypač piniginės operacijos. Gi atskiroms įstaigoms (mokyklos, policija ir t.t.) ir asmenims turi būti užvestos atskiros sąskaitos – bylos, iš kurių būtų galima matyti, kiek kiekviena įstaiga ir asmuo iš valsčiaus valdybos narių pinigų gavo ir kiek dar pinigų priklauso gauti“ (Ten pat, p.123).
Tai buvo paskutinis principingojo Tarybos nario posėdis. Supratęs, kad jam nepavyks pakeisti valdžios, dirbančios „savo ir savo artimų ratelio naudai“, jis toliau nedalyvavo Tarybos darbe. Neabejoju, kad principingas Lietuvos pilietis, bendraudamas Kaune su aukščiausios valdžios sluoksniais, negalėjo neinformuoti apie Nemajūnuose susidariusią padėtį. Į Nemajūnus 1926 m. kovo 27 d. atvyko kompetentinga valstybės kontrolės komisija.
Kontrolės išvados
„Kasoje trūksta 54,44 lt. Kasos knygos užrašai daromi ne savo laiku. Pajamos sumoje 410,22 lt neužrašyta knygose nuo kovo 3 d. Daug trūkumų rasta atsiskaitomybės dokumentuose“ („Savivaldybė, 1926, nr.5, p.13). Išvadose išvardytos šios permokos: 1) piliečiui Marcinkevičiui, nuomavusiam butą valdybai, už 1925 metų 5 mėnesius sumokėta dvigubai negu kaip priklauso po 80 litų už mėnesį; 2) Bunevičiui išmokėta dviguba valsčiaus viršaičio padėjėjo alga; 3) Džervui, Bieliauskaitei už paslaugas permokėta pinigų; 4) Lecko parašas padirbtas; 5) „valdybos kasininkas Jaruševičius užsimokėjo sau 40 lt už taisymą tilto. Dokumente nenurodyta, kada ir kokį tiltą jis taisė“ (Ten pat); 6) „Paliepimu Nr.73 išmokėta valdybos nariams ir tarnautojams algos 475 litai, prie to paliepimo algų lape parašai yra gavusių po 575 litus. Klausimas, iš kokių lėšų sumokėtas 150 lt skirtumas“ (Ten pat); 7) Piliečiui Kvedaravičiui tinkamai nesumokėta už nuomą policijos būstinei. Valsčiaus valdyba suklastojo dokumentus ir pasisavino 150 lt Kvedaravičiui priklausiančių pinigų; 8) „1925 metais uždėta pabaudų 230 lt, kurios pabaudų knygon irgi neįrašytos. Iš uždėtų pabaudų išieškota 140 lt, kurių pusė valstybės iždan neįnešta. Nesumokėtų pabaudų išieškojimu nesirūpinama“ (Ten pat, p13-14). „Valsčiaus valdyba neveda šių privalomų vesti knygų: medžiagos, inventoriaus, pramonės ir prekybos įstaigų mokesčio, įvairių asmenų ir įstaigų ir pastočių. Kasos ir žemės mokesčių knygos 1925 metais buvo vedamos nešvariai. Pastebėta, kad pinigų priėmime valsčiaus valdyba išduoda laikinus kvitus. Nemajūnų kaimo piliečiui Lėckui už nuomojamą mokyklai butą nuomos valsčiaus valdyba sumokėjo 75 litais daugiau negu priklausė. Pilietė Remeckienė pareiškė, kad už nuomojamą mokyklai butą ir patarnavimąvalsčiaus valdyba nesumoka jai pinigų už 5 mėnesius laiko“ (Ten pat, p. 14).
Valsčiaus viršaitis Martynas Žeimys po šios revizijos buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų. Bet laikinai einantis pareigas Jonas Bunevičius su „grupele draugų “ dirbo po senovei.
Nemajūnų valsčius – obskurantų valsčius
Profesorius E. Nonevičius, atsisakęs dirbti Nemajūnų valsčiaus Taryboje, neliko abejingas kraštui. 1926 m. oficiozas „Lietuva“ rašė: „Už padovanotas Nemajūnų pradžios mokyklai 39 knygas (140 lt sumai), o taipogi 20 spalvotų paveikslų ir didelį „Werwallungagiebet Litauen“ (Lietuvos mokykla) šios mokyklos tėvų komitetas gerbiamam profesoriui E. Nonevičiui reiškia giliausią padėką“ („Lietuva“, 1926 m. kovo 30 d., nr.2161, p.4).
Nemajūnų valdžia buvo patenkinta, kad Taryboje neliko švietimo komisijos pirmininko E. Nonevičiaus, todėl jų galvose gimė „neįprasti projektai“. Jie buvo pradėti realizuoti. Apie jų įgyvendimo eigą rašė „Lietuva“: „Nemajūnų valsčiaus taryba dėl „lėšų stokos“ rugpjūčio mėn. 27 dieną nutarė panaikinti visas Nemajūnų valsčiaus mokyklas. Į kitą tarybos posėdį (rugsėjo 27dieną) buvo atvažiavęs apskrities valdybos švietimo skyriaus vedėjas, kuris išgėdino Nemajūnų tarybininkus. Taryba šį kartą savo nutarimą atšaukė. Bet netrukus kitame posėdyje, spalių 2 dieną „laikinai“ einančio viršaičio pareigas J. Bunevičiaus pasiūlymu vėl nutarė panaikinti vieną Nemajūnų mokyklos komplektą (nors mokyklą lanko vidutiniškai 70 moksleivių)“ („Lietuva“, 1926 m. spalio 25 d., nr.241(2230), p.6). Kadangi Nemajūnų valsčiaus taryba buvo numačiusi mokyklas panaikinti ir kitiems mokslo metams nebuvo sudariusi nuomos sutarčių, tai dar ilgai buvo daromas remontas, mokyklos pradėjo dirbti tik spalyje. Valstybės oficiozas buvo pasipiktinęs: „Nejaugi Nemajūnų tarybininkai laukia, kad ir šiemet užtrauks dar kokius papildomus mokesnius mokyklų reikalams. Jokiu būdu neleistina, kad blogas valdžios asmenų ratelis trukdytų švietimo darbą ir sau naudą darytų“ (Ten pat).
Grupinių interesų iškėlimas virš savivaldybės ir valstybės interesų, Nemajūnų valsčiaus Tarybos veiklos neskaidrumas, buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Nemajūnų valsčius 1933 m. pabaigoje
buvo panaikintas.
E. Nonevičius mūsų kraštui svarbus ne tik kaip veterinarijos specialistas, bet ir kaip principingas pilietis, kokių šiuo metu mums ypatingai trūksta.
Krašto istorija – gyvenimo mokytoja
Gal koks nors postringautojas ar buvęs „motininės“ partijos propogandistas pasakys, kad istoriją reikia dėti į rakinamas lentynas ir prie jos negrįžti. Jeigu tai būtų istorija, bet, deja, tai yra ir šiandiena. Tarybos nario pilietinė atsakomybė visuomet aukščiau partinės priklausomybės. Ir nesvarbu, ar tu varnų, ežių ar kuosų partijoje. Ir nesvarbu, kad kiekvienas nori dažnai tau ant galvos dergti, tikėdamasis dar ilgai ant tos šakos išsilaikyti. Tarybos nariui derėtų neužmiršti, kad jis yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir jausti bent moralinę atsakomybę, jeigu ji kol kas nenumatyta įstatyme. Kiekvienas, net ir karališkasis rinkėjas, turi žinoti aukščiau stovinčių organizacijų ar institucijų kritiškas audito išvadas apie valdžios finansinę veiklą. Deja, jos slepiamos už kelių spynų, nes, kaip toje dainoje: „Mažas esi ir suprasti negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali“. Bendruomenė gėrisi tais žmonėmis, kurie nežiūrėdami „motininės“ partijos įdiegtos „cementuotės“, parodo savo pilietiškumą ir sustabdo projektus, konkursus, „neįprastus savo neįprastumu“. Džiaugiamės tais deputatais bei kūrybingais vadovais, direktoriais, kurie giliai analizuoja įvairius klausimus, dirba kūrybiškai, dirba žmonių labui. „Motininė“ partija neugdė kūrybos, laisvamaniškumo, o tik šakališką paklusnumą, nuolatinį „dovanų“ dovanojimą ir paklusnaus vykdymo primityvizmą. Deja, todėl dažnai ir matai kitus jos vaikus, užsidėjusius gražesnę partinę maršką, bet be naujų idėjų, be žmogiško supratimo, nuoširdumo, su viena būvio idėja – pakomanduoti, pakalbėti iš tuščio į kiaurą ir išbūti valdžios olimpe iki pensijos. Tada ir mažesnieji „partinės idėjos sargybos vadybininkai“ supranta – „kareivis miega, tarnyba eina“. Darbo imitavimui galima ir kito autoriaus prieš dešimtmetį sukurtą projektą savu pavadinti ar didesnius tyrinėjimus, atliktus jau prieš dešimtmetį, padaryti, plagiatą atlikus, savais pavadinti. Taip atliekamas „partinis“ proveržis. Dar kai kas tarybos vardą prisimena tik tada, kada stato biznio „kromelį“ ir duoda užduotis statybininkams. Bet istorija visuomet saugo faktus ir dokumentus, o amžininkai – atsiminimus, kurie neabejotinai bus skelbiami. O jų nemažai, kaip, pavyzdžiui, apie stebuklingas premijas ir premijėles ar dar stebuklingesnį pinigų judėjimą, pavirtimą dovanomis, o gal ir „susivienijimą“ su „partiniu auksu“ metams baigiantis. Mokesčių mokėtojams tai turėtų būti įdomu…
E. Nonevičiaus nuotrauką radome: http://vmvt.lt/lt/naujienos/3408/
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Istoriko Vytauto Kuzmicko ir kolekcininko Almanto Miliausko bendras projektas „Veidai ir įvykiai, praeitis ir dabartis“. Siekiame nuotraukų, istorinių dokumentų paieška, jų moksline analize sugrąžinti iš praeities regiono garbias istorines asmenybes, nutylėtus istorinius įvykius, puoselėdami istorinę sąmonę ir ugdydami kritišką požiūrį į dabarties reiškinius.
