Vilija Čiapaitė
Vasara visu tempu įsibėgėja. Kaskart norisi palikti užmarštyje, kas buvo, norisi gyventi šia diena ir žingsnis po žingsnio mėgautis saulės spindulių šiluma. Norisi Birštone pajusti nuo Nemuno atnešamą gaivaus vėjelio gurkšnį, pasidžiaugti medžių šnaresio muzika ir pavėsiu.
Ne dažnai gali sau leisti malonumą pasidžiaugti tuo, kas, rodos, ranka pasiekiama. Tačiau reikia tik panorėti, o galimybės visada atsiras.
Taigi saulėtas sekmadienio pietų metas. Vaikščiodami Birštone Nemuno pakrante, užsukome į kavinę „Vasara“. Smalsumas nuginė į terasą antrame aukšte.
Jauna ir guvi padavėja kaip mat prisistatė ir pasiūlė meniu. Kai esi sotus gamtos, norisi tik kažko paprasto ir nekaloringo. Pirmiausiai labai magėjo paskanauti kavos. Sėdėjau prie baro, kuris neįprastas – su vaizdu į Nemuną, rodos, ranka pasiekiamą. Čia gyvasis „televizorius“ prikaustė visus pojūčius: tyliai pleškenančios antelės, tolumoje valtyje susikaupę, į vandenyje plūduriuojančią plūdę žiūrintys žvejai, medžių paunksmėje žaidžiantys saulės zuikučiai ir nuostabios kavos puodelis. Akimirka, kuri išlieka ilgam, akimirka, kuri nepakartojama!
Vis tik susigundžiau, užsisakiau salotų. O jos man labai patiko, nes šlakelis padažiuko, kurio beveik nejutau, man dar labiau patiko. Daug žalumynų, sėklų ir skrudintos šoninės juostelės. Viskas subalansuota ir labai sotu. Porcija gana didelė, tad ją pasigardžiuodama valgiau ir gėrėjausi vaizdu. O kavinės terasos apačioje laukė įvairių rūšių ledai. Ir ko daugiau reikia po sočių salotų ir puikios kavos puodelio? Ogi ledų, kurie maloniai nuteikia likusiai dienai.
Juk viskas pagaminta su meile, kurios kiekvienam taip reikia. Perskaičius meniu supratau, kad jis įvairus ir magiškai kviečiantis apsilankyti dar kartą. Ir reikia tikėtis, kad gamtos „televizorius“ vėl nuteiks malonių akimirkų žiūrėjimui ir savotiškai pakraus darbingai savaitei.
O ar sugrįšiu? Būtinai, juk vasaros gyvasis „filmas“ dar nesibaigė!
