Dažnai vaikščiodamas po Birštoną pagalvoju, kad jis nuostabus Dievo jam duota gamta ir jos stebuklingo vandens, nuostabaus oro, žalumos galia. Bet didžiausia likimo dovana Birštonui – gydytojai, kurie jau 180 metų grąžina sveikatai negaluojančius žmones. Mes tikrai nesam jų tinkamai įvertinę. Apie tai dažnai susimąstau, kada žvakute pagerbiu Birštono gydytojus, atradėjus Vilniaus Bernardinų kapinėse. Birštonas jų neprisimena… Pagarba gera kraštui dariusiems žmonėms, kaip ir pagarba istorijos tiesai, deja, tiems, išlaikiusiems sovietinį mentalitetą, yra nesuvokiama. Kai Birštone kuriamas pigus įvaizdis ir kažkaip keistai atrandami 1382 metai, kai jau neprisimenama, kad seniai apie tai surašyta, sudėliota dar 2004 m. Ragauskienės leidinyje „Karališkojo Birštono praeitis“. Kaip kitaip gali tą situaciją apibūdinti: sovietinis mentalitetas + prasčiokiškas įvaizdis.
„Atradimų“ organizatoriai veikiausiai to leidinio net nėra skaitę, nors savo knygų lentynose ir turi. O „atradėjas“ išdrįsta net nepateikti nuorodos į šią mokslinę studiją. Plagijavimas, svetimų idėjų pasisavinimas šalia dvasinio lėkštumo postkomunistinėje visuomenėje, deja, gajus. Todėl nusprendėme pateikti krašto žmogui, su didele meile ir Birštono žmonėms, ko plagiatoriai, kad ir kaip „besiguglindami“ nesuras. Tai, kuo mes visi turime didžiuotis…
Birštonistika (Birstoniana) tai yra mokslas apie Birštono istoriją, etnologiją, archeologiją, architektūrą, kurortologiją.
Šio mokslo atsiradimui impulsą davė Vilniaus archeografinės komisijos nariai: grafas Eustachijus Tiškevičius, poetas Vladislavas Liudvikas Sirokomlė-Kondrotovičius, istorikas, carinio cenzūros komiteto pirmininkas Pavelas Kukolnikas.
Vladislavas Liudvikas Sirokomlė-Kondrotovičius 1858 m. leidinyje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ aprašo Birštono kurorto pradžią, mineralinius šaltinius, Birštono istoriją. 1861 m. leidinyje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ aprašė kurorto vystymąsi po gaisro Stakliškių kurorte 1857 m. Tuomet dar veikė Stakliškių kurortas (iki 1857 m. gaisro), tad dažnai šie kurortai minimi drauge. 1860 m. Laikinosios archeologinės komisijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius davė leidimą Sirokomlei dabartinės Birštono savivaldybės Šilėnų pilkapių kasinėjimui, Vytauto kalno apžvalgai (LVIA, f.1135, ap.3, nr.41, nr.111), nes 1858–1859 m. Anicetas Renjė (Anicety Renier), Vilniaus medicinos draugijos narys, 1842–1843 m. gydytojas Birštone, pririnko kriauklių, kurias padovanojo Vilniaus senienų muziejui. 1861 metais Sirokomlė Varšuvoje leidžiamame „Tygodnik Illustrowany“ atspausdino straipsnį „Birštono mineraliniai vandenys“ (Wody mineralnie w Birsztanach, na Litwie, nr.86, p.183–184), kur aprašė Birštono miestelį, senąją Birštono bažnyčią. Būdamas betarpišku įvykių dalyviu, pabrėžė: „Mūsų laikuose tik daktaras Renjė ir Jonas Sabaliauskas atkreipė dėmesį į Birštono mineralinių šaltinių gydomąją reikšmę“ (Ten pat).
Labai didelį vaidmenį birštonistikai atliko Pavelas Kukolnikas (1796–1884), žymus rusų (slovakų kilmės) Vilniaus kultūros veikėjas, liberalus carinio cenzūros komiteto pirmininkas, gerai pažįstamas su tuometiniu Vilniaus gubernatoriumi Vladimiru Nazimovu (1855–1863). Jis 1853 metais „Памятная книга Виленской губернии” išspausdino straipsnį apie Stakliškių mineralinius vandenis (p.57–65). 1860 m. jis išspausdino minėtame tęstiniame leidinyje Trakų apskrities gydytojo N. Krasovskio straipsnį „Birštono mineraliniai vandenys“. Šis straipsnis buvo pakartotas žymiai platesnei auditorijai Peterburge 1861 metais išleistame plačiame apibendrintame leidinyje „Vilniaus gubernija“.
1861 metais Anicetas Renjė savaitraštyje „Kurjier Wilenski“ išspausdino straipsnį „Vody mineralnie birsztanskie“ (1861, nr.41, p.411). 1862 m. istorikas Teodoras Narbutas tame pačiame dienraštyje išspausdino Birštono istorinę apybraižą (Kurier Wilenski, 1862, nr.58, p.468, nr.49, p.475–476).
Tai leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad šiame penkerių metų laikotarpyje atsirado birštonistikos mokslas, kurį tęsė ir tęsia dešimtys Birštono gydytojų, mineralinių šaltinių atradėjų, istorikų, meno ir literatūros žmonių. O pradžia visuomet yra neužmirštama.
Vytautas Kuzmickas, istorikas
