Viktorija Urbaitė
Šįmet Užgavėnėms birštoniškiai rinkosi prie „Tulpės” sanatorijos. Kam kam, bet žiemai jie tikrą spektaklį surežisavo ir jų linksmi šokiai, dainos jai „ragus” išstatė. Kokių čia tik persirengėlių nebuvo, kokių eibių neprikrėtė! Kaip ir dera, medikės net lašines su stebuklingais vaistais pasiruošė, kad riebaus šiupinio prisirijusieji greičiau atsigautų, dar ir žolelių antpilioko buvo pasirūpinę. Visur besišlaistantys du Užgavėnių herojai bandė tai vienam, tai kitam pasakyti, kad jie ruošiasi negailestingai kovai. Lašininis ir Kanapinis susikovė ir kova baigėsi lieso, bet miklaus priešininko pergale. Kur čia lašiniais aptekęs storulis kovą prieš liesą ir vikrumu pasižymintį Kanapinį laimės! O Morė, krūtinę atstačiusi, vis dar savo galias bandė rodyti. Linksmi šokiai, dainuškos ir čia pat kunkuliuojantis riebus ir gardžiai kvepiantis šiupinys traukė ne vieną kartu paskanauti. Vieni kitus skatino kuo daugiau valgyti, mat nuo kitos dienos pasninkauti teksią ir iki pačių Velykų tik liesai valgyti. Čia įžvalgiosios medikės viską erelio akimi stebėjo, o persivalgiusius gydė be jokio gailesčio.
Tarp visų herojų beždžionėlė strakaliojo. Ji užtikrintai ne žiemoti atkeliavo, tad buvo aišku, kad šilti orai ne už kalnų, o sudegintos Morės pelenai virš Nemuno nuskriejo, taip žiemai perduodant žinią, jog jos egzistavimo laikas baigėsi, kad laukiamas pavasaris jau pasikaišęs skuba pas mus, kad nuotaiką pakeltų, kad po žiemos miego medžius prižadintų, kad žolė sužaliuotų…
