Sovietinį laikotarpį Birštone istorinės analizės prasme galima klasifikuoti į tris laikotarpius. Tai stalininis, diktatūros ir trėmimų 1940 – 1941 ir 1944 – 1953 metų Birštono pokarinio atstatymo laikotarpis, chruščiovinis ekonominio pagyvėjimo, tam tikro idėjinio atšilimo laikotarpis 1954 – 1965 m., Birštono rekonstrukcijos laikotarpis 1966 – 1988 m. Šiame laikotarpyje tvirtą Birštono kurorto vystymąsi lėmė ir stipri, kompetentinga, ūkiškai motyvuota miesto vykdomojo komiteto pirmininko Antano Serafino Zenkevičiaus asmenybė. Miesto tėvas buvo paprastas, nuolatos bendraujantis, arti paprasto žmogaus – sutikęs gatvėje išklausydavo jo godas, bandydavo jį suprasti, ne visuomet šoko pagal „gensekų“ dūdelę.
Birštonas nepasižymėjo griozdiškais koloniniais stalininiais architektūriniais pastatais, jame 1949 -1961 m. šmėžavo Lenino – Stalino skulptūros. 1961 – 1988 m. laikotarpyje Leninas stovėjo vienas, „našlaitis“, netekęs savo idėjinio brolio. Birštono muziejaus fonduose suradome kelias stalinizmo laikotarpio nuotraukas. Šį kartą pateiksime tik dvi. 1951 m. Birštono gyventoja su mergaite nusifotografavo prie prievartinio, diktatorinio – socializmo vadų skulptūros, buvusios parke, prie mineralinių vandenų paviljono. Galvoju, kas privertė šią moterį nusifotografuoti būtent ten. Bolševikinis fanatizmas?‼ Kiti fotografavosi prie mineralinių šaltinių, Beržų alėjoje. O gal baimė, nes tarp daugelio nuotraukų nesurasi, kas būtų nusifotografavęs prie tuomet visai į kitą pusę, negu dabar, nukreipto Jono Basanavičiaus paminklo. O gal kerštas dėl netektų artimųjų. Nėra ko čia slėpti ir vynioti į vatą – juk turėjome daug ne tik sovietinio genocido, bet ir niekuo nepateisinamo pokarinio partizaninio teroro nekaltų aukų. Apie tai įtaigiai ir motyvuotai yra parašiusi mūsų krašto metraštininkė Valė Petkevičienė.
Kitoje nuotraukoje pavaizduotas potvynis, ir „vadai“ tarsi plūduriuoja. Tai tarsi simbolizuoja visuomenės nepasitenkinimo potvynį. Praeis dar trys metai, ir Nikita Sergejevičius Chruščiovas Kremliuje, iš vienintelės tuo metu partijos tribūnos, nebe slaptai, kaip 1956 metais, o atvirai atskleis Stalino ir jo aplinkos vykdytą terorą. Bet juk ir jis pats tose „operacijose“ dalyvavo…
1961 m. spalio paskutinėmis dienomis birštoniškiai po nakties neras „vadų pasitarimo“. Gal kas iš Birštono žmonių tai matėte, prisimenate? Jeigu taip, būtinai užeikite į muziejų.
Stalinizmas lyg ir išplukdytas, tautinė revoliucija nugalėjo. Bet, deja, pilietinių permainų dar nepasiekėme, įvyko tiesiog persidažymas kitomis spalvomis. Dar daug mumyse baimės, sovietizmo suformuoto nenoro imtis iniciatyvos, jaustis atsakingais, sakyti tiesą, iki Prezidento institucijos imtinai, vidinio susikaustymo. Iš tos baimės mes dar dažnai garbinam ir šlakstom savo „vadukus“, nors tarnauti mums yra jų pareiga. Dirbkime sumaniai, būkime atsakingi mūsų valstybėje, bet ir reikalaukim iš valdžios atsakingumo už mūsų mokesčių panaudojimą, kompetentingumo, demokratizmo, žmogaus teisių gerbimo. Juk ne paslaptis, kad jos vis dar yra pažeidžiamos… Ir už jas dar reikia kovoti.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas.
