Jonas Basanavičius (1851–1927) – gydytojas, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktorius, Nepriklausomybės akto signataras, mokslininkas, lietuvių visuomenės veikėjas. Tai vienas šviesiausių savo laikotarpio Lietuvos protų, paskyręs gyvenimą lietuvių tautai. Išleista ne viena knyga, parengta daugybė straipsnių, skirtų daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimui ir veiklai, bet dabar ne apie tai. Šį kartą paieškokime jo pėdsakų Birštone.
Vienas ar du dr. Jono Basanavičiaus apsilankymai Birštone?
Dalyje istoriografijos teigiama, kad Jonas Basanavičius Birštone lankėsi du kartus. Pirmasis apsilankymas įvyko dar prieš Didįjį karą. Grįžęs iš Bulgarijos į Lietuvą J. Basanavičius gana dažnai lankydavosi pas Garliavoje gyvenusį vaistininką Kazį Aglinską. Kartais tai tebūdavo sustojimo vieta pakeliui į Europą ar gimtuosius Ožkabalius, o kartais tai tapdavo poilsio vieta. Vieno iš tokių apsilankymų metu, 1911 m. liepos 1 d., J. Basanavičius lydimas K. Aglinskio aplankė Birštono kurortą. Trumpos viešnagės metu daktaras aplankė parką ir Vytauto kalną bei vietinius lietuvių intelingentus. Birštone – gydytoją Damaševičių, kunigus J. Karvelį ir J. Burbą, o Prienuose – gydytoją J. Brundzą (J. Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1997, p. 241). Deja, asmeniniuose užrašuose daktaras viešnagės Birštone nedetalizuoja, todėl lieka neaišku, kokį įspūdį jam paliko lietuviškas kurortas. Netrukus po šio apsilankymo J. Basanavičius išvyko į gimtuosius Ožkabalius, o rugpjūčio 15 d., kaip jau buvo pratęs, patraukė gydytis į Karlsbado kurortą (dab. Karlovi Varai, Čekija). Mums belieka tik spėlioti, kodėl J. Basanavičius nusprendė nepasinaudoti galimybe gydytis Lietuvoje, o pasirinko populiarų užsienio kurortą.
Apie antrąjį gydytojo apsilankymą Birštone žinoma dar mažiau. Kai kuriuose straipsniuose minima, kad J. Basanavičius iš „Birutės“ viešbučio Birštone 1922 m. liepos 13 d. išsiuntė trumpą laišką J. Tumui-Vaižgantui. Jame gydytojas apgailestavo, kad nerado kunigo „Tėvynės balso“ redakcijoje, kurioje jam palikęs kelis P. Kriaučiūno raštus. Laiško viršuje J. Tumo-Vaižganto prirašyta „išsiųsta iš Birštono 20/VIII“ (VU RS F1- D401, l. 8). Dėl šio prierašo kai kurie klaidingai pamanė, kad J. Basanavičius tuo laikotarpiu lankėsi Birštone. 1922 m. Birštono kurorte veikė tik vienas viešbutis, kuris pavadinimo neturėjo (Laisvė, Birštono kurortas, 1922 07 23, p. 2). Apie daktaro apsilankymą Kaune 1922 m. liepą, informacijos išliko nedaug. Žinoma, kad jame lankydamas senus pažįstamus praleido apie 10 dienų, o vėliau patraukė į Berlyną gydytis nervų ligų (E. Raila, Lietuvystės Mozė, p. 373). Tai, jog J. Basanavičius nesilankė Birštone patvirtina „Trimite“ pasirodęs straipsnis, kuriame nurodoma, kad gydytojas apsistojo „Birutės“ viešbutyje Kaune (Trimitas, Daktaras Jonas Basanavičius, 1922 07 29, p. 15 ). Greičiausiai, J. Basanavičius siuntė laišką iš Kauno, o J. Tumas-Vaižgantas atsakė iš Birštono. Išlikusios nuotraukos byloja, kad J. Tumas-Vaižgantas 1922 m. vasarojo Birštone, o apie J. Basanavičiaus apsilankymą nėra jokios užuominos nei spaudoje, nei asmeniniuose užrašuose. Dėl šių aplinkybių mes galime kalbėti tik apie vieną tautos patriarcho apsilankymą Birštone.
Ramučio Gustaičio nuotrauka
Paminklo J. Basanavičiui statybos Birštone
Tarpukariu, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 20 metų jubiliejų, buvo nuspręsta už kurorto rinkliavos pinigus pastatyti paminklą Lietuvos Tarybos pirmininkui ir Nepriklausomybės Akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui. 1938 m. vasarą Alytaus apskr. viršininkas Stasiūnas bei skulptorius A. Aleksandravičius jam parinko vietą, kur XIX–XX a. pr. stovėjo stačiatikių cerkvė, ir ėmėsi statybos darbų, kuriuos įvykdyti buvo numatyta per kelias savaites (Lietuvos Aidas, Birštoniečiai statys dr. Jono Basanavičiaus paminklą, 1939 07 13, p. 5). Tiksli paminklo atidengimo data nėra žinoma. 1938 m. spalio 11 d. „Lietuvos Aide“ pranešama apie neseniai Birštone pastatytą paminklą J. Basanavičiui. Dėl to galima teigti, kad paminklas pastatytas rudenį, prieš pat kurortinio sezono pabaigtuves (Lietuvos Aidas, Užbaigtas statyti dr. Basanavičiui paminklas Birštone, 1938 10 11, p. 5).
Tarpukariu skirtinguose šaltiniuose pagrindinė miestelio aikštė buvo vadinama skirtingais vardais. Vienuose ji įvardijama kaip „Turgaus“, o kituose kaip „Žalgirio“ aikštė. Sovietmečiu aikštė buvo pervadinta „Komjaunimo“ vardu, tik Atgimimo metais aikštei buvo suteiktas J. Basanavičiaus vardas. Keitėsi ne tik aikštės pavadinimas, bet ir paminklo vieta. Iš išlikusių fotografijų matyti, kad J. Basanavičiaus paminklas bent kelis kartus keitė vietą aikštėje. Vienose fotografijose paminklas „atsuktas“ į Nemuną, o kitose „nusuktas“.
„Vyresnysis brolis dvynys“
Skulptorius Antanas Aleksandravičius turėjo galimybę pabendrauti su pačiu Jonu Basanavičiumi. 1918 m. birželį patriarchas šešias dienas pozavo, kol skulptorius lipdė jo biustą iš molio (E. Raila, Lietuvystės Mozė, p. 340). Didelė tikimybė, kad autorius rėmėsi šiuo darbu kurdamas J. Basanavičiaus biustus Kaunui ir Birštonui.
Birštone stovintis J. Basanavičiaus biustas nėra originalus darbas ir Kaune turi brolį dvynį. Panemunėje Lietuvos moterų tautininkių draugijos „Gražina“ iniciatyva 1935 m. rugsėjį buvo pastatytas identiškas J. Basanavičiaus biustas. Pagrindiniai paminklų skirtumai yra cokolio dizaine ir aukštyje. Kaune stovi 3,25 m, o Birštone 3,5 m aukščio paminklas (LLMA, f. 278, ap. 1, b. 58). Birštoniečiai didžiuojuosi tuo, jog išsaugojo J. Basanavičiaus paminklą pagrindinėje aikštėje, tačiau teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad Panemunėje paminklas taip pat išliko savo vietoje iki šių dienų.
Skulptorius A. Aleksandravičius buvo gana produktyvus menininkas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad per tarpukario laikotarpį autorius sukūrė iki 600 originalių skulptūros darbų. Darbingas autorius užslinkus karui ir sovietmečiui stipriai nukentėjo. Jo paties skaičiavimais, po karo bent 244 vnt. darbų „nuėjo velniop“ (LLMA, f. 278, ap. 1, b. 32, l. 53). Šių praradimų fone dar labiau stebina abiejų J. Basanavičiaus biustų išlikimas.
Birštone keitėsi valdymo sistemos, pagrindinės aikštės pavadinimas, žmonių kartos, tačiau J. Basanavičius išliko nepajudintas ir toliau stebi ramia vaga plaukiantį miestelio gyvenimą.
