1930 m. visai Lietuvai buvo ypatingi – Vytauto Didžiojo metai. Buvo minimos Vytauto Didžiojo 500 metinių nuo jo mirties sukaktuvės. Kaune buvo atidaryta ir dabar veikianti totorių mečetė dabartiniame Ramybės parke. Atsirado Vytauto prospektas. Iškilmingai buvo nešamas Vytauto Didžiojo portretas per visą neokupuotą Lietuvą, statomi paminklai Veliuonoje. Perlojoje ir kitur. Labai svarbi tais metais Kaune, Parodos kalne, dabartinės Kauno apskrities viešosios bibliotekos vietoje, vykusi jubiliejinė Žemės ūkio ir pramonės paroda. Šioje parodoje B. Šakovo „Goldberg“ buvo pagerbta gražiu produkcijos salonu, pati bendrovė už tiekiamą šalyje ir užsienyje produkciją buvo apdovanota parodos aukso medaliu. Prienų alaus daryklą pastebėjo beveik visi Lietuvos žurnalistai, kurie jai skyrė pačius palankiausius straipsnius. Valstybės oficiozas „Lietuvos aidas“ straipsnyje „Pale Ale tėviškėje“ rašė: „Kalnų kalneliais ir žaliuojančiais miškais apsuptas Prienų miestelis atrodo gražiai ir maloniai .Kiekvienam atvažiuojančiam keleiviui vėl krenta į akis įžymenybė, dėl kurios Prienų vardas pagarsėjo Lietuvos padangėj, o neilgai trukus pasidarė, turbūt, žinomas ir užsieniečiams. Ta įžymenybė – Goldberg alaus bravoras su savo didžiuliais kaminais ir gražiais trobesiais. Jei atvykęs į Prienus pradėsi teirautis, kam priklauso kurie namai arba kieno yra kuris sklypas, nepaprastai dažnai išgirsi atsakymą – „Goldbergo“ bravoro nuosavybė. Ketvirtadalis viso miestelio priklauso fabrikui. O priežastis yra paprasta ir aiški.
Kiekvienam yra žinoma, kad be galo svarbu bravorui turėti skaniausią ir tyriausią vandenį. Šiuo atžvilgiu „Goldberg“ bravoro kuo geriausios savybės. Iš žemės gilumos Prienuose veržiasi kristališkai tyrus šaltinis, neturįs absoliučiai jokių priemaišų. Tuo Dievo vandentiekiu naudojasi Prienų bravoras. Ant šaltinio pastatytas neaukštas trobesys. Iš jo po žeme gana ilgi vamzdžiai, nešantieji tyrų vandenėlį per ištisą pusę kilometro į Goldbergo bravorą. O visas žemės sklypas, po kuriuo ištiesti vamzdžiai priklauso bravorui, turinčiam rūpintis savo vandeniu.
Pačiam bravore, tobuliausiai ir higieniškiausiai įrengtame eina įtemptas darbas. Sukasi mašinos, tarška motorai, iš geriausios medžiagos prityrę aludariai gamina malonų gėrimą žmonėms.
Milžiniškose statinėse, puikiai apsaugančiose alaus kvapnumą ir skanumą supiltas gatavas alus. Tos statinės yra vietinio darbo, padarytos iš lietuviškų ažuolų. Goldbergo bravoro obalsis – kuo daugiau naudoti fabriko reikalams lietuvišką medžiagą. O tas obalsis – pakelti lietuvišką gamybą tiek, kad pasiektų, net ir pralenktų užsienio. Kiekvienas ragavęs Prienų alaus, gėrisi jo skoningumu“ („Lietuvos aidas“,1930, nr.138(919), p.5).
Žingsniai į Europą
Minėtu laikotarpiu bravoras gamino šių pavadinimų „Eksportas“ alų: „Stalo“, „Eksportas“,
„Pilzenas“, „Imperial Porter“, „Salve“, „Gambrinus“, „Pale-Ale“. Korespondentas pažymėjo tą sėkmę, kurios susilaukė „Pale-Ale“ ir „Imperial Extra Porter“: „Pats išlepintas žinovas pripažins, kad tie gėrimai nepaprastai aukštos kokybės. Čia neapsirikta. Tie gėrimai užkariavo visos Lietuvos rinką ir davė progos kitiems fabrikams – kad ir nevykusiai pamėgdžioti tuodu Prienų gėrimus. Bet nesitenkindama tuo užtarnautu pasiekimu Prienų bravoro vadovybė su veikliu ir energingu ponu B. Šakovu priešakyje sumanė dar drąsesnį žygį. „Pale-Ale“ ir „Imperial Extra Porter“ nuspręsta siųsti į užsienį. Norėta parodyti svetur puikų lietuvišką alų. Pirmiausia Goldbergo bravoras nusiuntė visoms Lietuvos atstovybėms užsienyje gražią dovaną „Pale-Ale“ ir „Imperial Extra Porter“. Prienų gėrimai išėjo į margą pasaulį – išvydo Berlyną, Paryžių, Londoną, Vašingtoną, Romą ir Maskvą. Išpakuodami gautąsias dėžes Maskvos geležinkelininkai jokiu gyvu nenorėjo tikėti, kad taip gražiai atrodantys ir viliojantys buteliukai eina iš Lietuvos, o ne iš Vakarų Europos. Visose tose Europos ir Amerikos sostinėse mūsų diplomatai vaišino atstovybėse aukštus svečius, svetimų valstybių vyrus. Savo padėkos laiškuose tie pažymėjo, kad „Pale-Ale“ ir „Imperial Extra Porter“ jie gėrisi ir stebisi tuo, kad Lietuva dabar gamina tokios aukštos kokybės produktus, turinčius pilną teisę pasirodyti plačioje Europos rinkoje“ (Ten pat). Visi diplomatai ragino Prienų alaus daryklą eksportuoti produkciją į užsienį. Vokiečių aludariai ypatingai išskyrė šios lietuviškos produkcijos maistingumą, pavadindami šį alų „skysta duona“.
„Šių metų žemės ūkio ir pramonės parodoje Goldbergo bravoro paviljonas yra vienas gražiausių. Čia visuomet pilna žmonių, ragaujančių ir giriančių Prienų dirbinius. Ir todėl niekas nesistebėjo, kada paviljone pasirodė popieriaus juostelė, pranešanti apie aukso medalį Prienų bravorui paskirtą šioje parodoje“ (Ten pat).
Atrodytų, kad beliko tik garbingos praeities atodūsiai. Dar priminsime, kad nuo 1931 m. „Goldberg“ gamino nedidelį 6-10 laipsnių kasmetinį lietuviško midaus kiekį šiais pavadinimais: „Lietuviškas“, „Prienų“, „Vaidelučių“, „Bajoriškas“, „Vienuolynų“. Stakliškių lietuviško midaus darykla ir „Goldberg“ tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Prienų „Goldberg“ buvo lietuviško midaus pradininkai, o Stakliškių „Gintaro“ alaus darykla (po B. Šakovo žūties) 1941-1944 m. buvo Prienų alaus daryklos padalinys.
Iš galvos neišeina gal net ir utopinė mintis. Gal visgi Stakliškėse gaminama produkcija galėtų kažką bent minimaliai priminti apie tarpukario Prienų „Goldberg“. Tai darytų neabejotinai didesnį poveikį Prienų ir šalies žmonėms negu kalno „monumentas“. Susimąstykime… O gal atsiras talentingų ir veiklių smulkių verslininkų pačiuose Prienuose?
Straipsnyje panaudotos iliustracijos iš leidinių: J. Etingeris ir M. Liutemoza, Lietuvos pramonė, Kaunas, 1923, t.1; Iš 1930 m. Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune,1930 m. albumo.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
geri straipsniai.
Report