Balbieriškio dvaras, įkurtas XVI-ojo amžiaus pradžioje, kaip rodo kraštotyros entuziastų surinkta medžiaga, buvo pats seniausiais ir didžiausias apylinkėje. Devynioliktame amžiuje jam priklausė Balbieriškio miestelis ir 29 aplinkiniai kaimai. Dvarą supo 8 ha ploto angliškojo stiliaus parkas, įkurtas Peršėkės upelio kilpoje, jame suformuota amerikietiškųjų liepų alėja, auga totoriniai ir ginaliniai klevai, europiniai maumedžiai, uosiai.
Anot balbieriškiečio, žurnalisto Justino Adomaičio, tarpukariu ir tarybiniais metais tai buvo miestelio kultūrinių renginių vieta, čia atgaivą teikė ne tik upelis, bet ir iš jo suformuotas tvenkinys, vadinamoji senvagė, akmenimis grįstu dugnu. Paskutinis dvaro valdytojas buvęs Eduardas Žoltovskis, 1915 m. pabėgęs į Rusiją. Tiesa, kurioje tiksliai vietoje buvo centrinis dvaro pastatas, nėra žinoma. Istorijos mokytojas Rimantas Sidaravičius teigia, jog kai kurie specialistai mano, jog jis galėjęs stovėti buvusių kultūros namų vietoje, tačiau mediniai dvaro trobesiai sudegę dar Pirmojo Pasaulinio karo metasi. Tai įrodytų ir čia atrasti senųjų pamatų likučiai, kuriuos būtų galima priskirti dvarui.
Kultūros namai – buvusioje dvarvietėje
Dvarvietė, esanti pakilumėlėje virš ūksmingo parko, buvo pasirinkta besikuriančios Balbieriškio profesinės mokyklos valgyklai statyti. Deja, jos laukė irgi ne ką geresnis likimas, kaip ir čia stovėjusio dvaro – ji sudegė. Vietoj jos buvo pastatytas kitas erdvus pastatas, kuriame įsikūrė miestelio kultūros namai. Dešimtmečius tai buvo Balbieriškyje virusio kultūrinio gyvenimo centras. Kaip prisimena seniūno pavaduotoja Sigita Ražanskienė, miestelio jaunimas labai mėgo lankytis smagiuose šokių vakaruose, šventėse, įvairiuose renginiuose, mielai dalyvavo saviveikloje. Su kultūros namais ir jį supančiu parku daugelis balbieriškiečių sieja šviesius jaunystės prisiminimus, čia užsimezgusias draugystes, tapusias šeimos kūrimo pradžia. Deja, ilgainiui pastatas nunyko, ypač negailestingas jam buvo praėjęs dešimtmetis, kai dėl prastos jo būklės čia jau nebebuvo sąlygų saviveiklininkų repeticijoms, renginiams, o padėtį dar labiau pablogino stogo konstrukcijas sugadinusi išvarta. Pavojingais tapę kultūros namai buvo uždaryti, ir šis praradimas buvo labai nemalonus vietos gyventojams, sutrikdė nusistovėjusį gyvenimo ritmą, sukėlė nepasitenkinimą esama padėtimi.
Saviveiklininkų bėdos
Štai jau daugiau kaip ketveri metai Balbieriškio kultūros darbuotojai ir saviveiklininkai yra benamiai. Tiesa, iš avarinės būklės kultūros namų jie persikėlė į vaikų darželį, tačiau čia labai ankšta – apie 70 saviveiklininkų repetuoti gali tik pakaitomis ir sunkiai sutilpdami nedidukuose kambariuose, be to, dar reikėjo taikytis ir prie vaikų dienos rimto kaimynystėje. Dauguma renginių, švenčių, kaip pasakojo Balbieriškio KLC direktorė Neringa Senavaitytė, vyksta pradinės ir pagrindinės mokyklos salėse, kuriomis mielai leidžia naudotis direktorius Stasys Valančius. Gyventojams tai gal ir nesudaro ypatingų sunkumų, bet meno vadovams ir saviveiklininkams jau tenka nemažai pavargti, kol sunešiojamas, suvežiojamas visas reikalingas renginiams inventorius, o paskui vėl pargabenamas atgal. Tiesa, vasarą svarbesnieji renginiai organizuojami dvaro parke, estradoje, kur išvaizdžios gamtos apsuptyje labai smagu linksmintis, sportuoti ir poilsiauti. Visa bėda, kad čia nebuvo atvesta elektros linija, todėl teko pavargti su aparatūros jungimu, scenos ir estrados apšvietimu. Vis dėlto, pasak N. Senavaitytės, labai nuostabu tai, kad kolektyvo nepaveikė užgriuvę sunkumai, kad nei kiek neprigeso jų entuziazmas, atvirkščiai – žmonės įprato įveikti atsiradusius sunkumus, kūrybingai ir linksmai prisitaikyti prie esamų sąlygų.
Netrukus įkurtuvės
Tačiau visa tai jau grimzta į praeitį. Šiomis dienomis Balbieriškio miestelio gyventojai smalsiai dairosi į dvaro kalnelį ir parką, nekantriai laukia didžiosios seniūnijos šventės. Jos metu įkurtuvių džiaugsmu su visais žada dalintis kultūros darbuotojai, kurie tuoj tuoj persikels į rekonstruotą Balbieriškio seklyčią. Iki tol dar reikia surengti švarinimosi talką, papuošti aplinką. Tuo jau užsiėmė seniūnaitė Daiva Mieliauskienė, savo iniciatyva ir lėšomis pasodinusi prie seklyčios gėlių klombą. Įkurtuvių nekantriai laukia ne tik kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojai bei saviveiklininkai, bet ir sportininkai, kaimo bendruomenė. Jos pirmininkas Saulius Narūnas sako, jog seklyčia svetingai priims kiekvieną balbieriškietį ar miestelio svečią, kuriems bus gera ir jauku naujumu kvepiančiame name. Bendruomenė jau planuoja rengti čia amatų mokymus, muzikos, dailės ir kitų menų užsiėmimus vaikams ir jaunimui. Pirmajame pastato aukšte į smagias šventes ir renginius kvies erdvi salė, prie jos – grimerinė, persirengimo kambariai. Antrajame aukšte įrengti kabinetai, repeticijų kambarys ir kitos reikalingos patalpos. Seklyčią supa dar tik pasidengianti žaluma pievelė, šalia – stovėjimo aikštelė automobiliams, o nuo jos į naująją estradą, į parko slėnį ir gilumą veda apšviečiamas kelelis.Ir tai dar ne viskas. N. Senavaitytė džiaugiasi, jog iš to paties projekto lėšų rudenį naujasis pastatas bus aprūpintas visoms patalpoms reikalingais naujais baldais.
Projektas – vienas iš didžiausių
Didžiausią įspūdį daro ne kieno nors kito, o savo pačių rankomis sukurti stebuklai. Balbieriškiečiai negali atsidžiaugti pirmą kartą jų miestelyje pastatytu moderniu kultūros centru, kurio atsiradimą lėmė ir didelis poreikis, ir noras pagerinti kaimo žmonių gyvenimą. Tai padaryti tapo galima su 2007 – 2013 m. ES struktūrinių fondų pagalba. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos I-asis prioritetas leidžia savivaldybėms pretenduoti į lėšas, skirtas skatinti kaimo vietovių plėtrą bei jose esančio kultūros paveldo pritaikymą turizmui, išsaugojant natūralią aplinką. Kaip pasakojo Prienų rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjas Vytautas Griauslys, Balbieriškio kaimo bendruomenės iniciatyva specialistai parengė projektą „Prienų rajono Balbieriškio seklyčios ansamblio modernizavimas“, kuriuo buvo numatyta ne tik rekonstruoti nebenaudojamą pastatą, bet ir sutvarkyti teritoriją aplink jį, dvaro parką, įrengti vasaros estradą. Finansavimas šiems užmojams – 1874860 Lt – buvo gautas, o konkursą projektui įgyvendinti laimėjo UAB „Rūdupis“, sėkmingai įvykdęs savo įsipareigojimus. Labai svarbu tai, teigia V. Griauslys, jog projektas numatė kompleksinį viešosios erdvės sutvarkymą, kai rekonstruojamas ir visas pastatas, ir jo aplinka, ir kita veiklai reikalinga teritorija. Viskas padaroma vienu metu, nebereikia kiekvienam darbui rengti atskiro projekto ir gaišti laiko. Pagal užmojį, numatytus darbus ir reikšmę, šis projektas yra vienas iš didžiausių, kuriuos pavyko įgyvendinti mūsų rajone. O jo svarba Balbieriškio visuomenei yra neginčijama – augantis, perspektyvus miestelis turi turėti modernią ir gražią vietą kultūriniams renginiams, visuomenės susibūrimams, bendruomenės veiklai.
Bendruomenė planuoja ateitį
Nors šiandien jau akivaizdūs projekto rezultatai, tačiau kelias į tai nebuvo labai lengvas. Kaip pasakojo UAB „Rūdupis“ statybos darbų vadovas Algimantas Pačėsa, senutėlis pastatas buvo parengęs statybininkams nemalonų siurprizą – nuardžius stogą paaiškėjo, jog namo sienos taip sunykę, kad jokiu būdu neišlaikys numatyto įrengti antrojo aukšto, tad tapo aišku, kad projektą teks koreguoti. Tai ir buvo padaryta. Tad buvo naujai išlieti pamatai, iškeltos sienos, uždengtas patvarus stogas, įrengtos vidaus patalpos, su visa reikalinga instaliacija. Iki naujojo pastato išasfaltuotas keliukas ir stovėjimo aikštelė šalia jo, įrengta vasaros estrada su scena ir sėdėjimo vietomis, 40 lauko šviestuvų. Be to, žemyn nuo seklyčios įtaisyti laiptai, vedantys į stataus šlaito apačioje slūgsančią senvagę. Ši vieta, pasak bendruomenės pirmininko S. Narūno, labai svarbi tolimesniems bendruomenės planams pritaikyti vietovę turizmo reikmėms. Planuojama išvalyti akmenimis grįstą tvenkinį, įrengti jame sistemą, leidžiančią reguliuoti vandens lygį, o visa tai – baidarininkų, vandens sporto mėgėjų patogumui. Pastato renovacija, erdvių aplink jį sutvarkymas – tai tik pradžia naujų veiklų, tarsi geras startas bendruomenei, planuojančiai savo gimtinę netolimoje ateityje paversti kaimo turizmo centru, kuris sutrauktų į Balbieriškį turistus ir poilsiautojus iš įvairių Lietuvos vietovių, laukiami čia, žinoma, būtų ir užsieniečiai. S. Narūno manymu, būtinai reikia pasinaudoti 2007 – 2013 m. ES struktūrinių fondų galimybėmis, kad kaimo vietovė taptų patraukli tiek čia gyvenantiems, tiek atvykstantiems pasisvečiuoti žmonėms, tad reikia tikėtis, kad ir sekantis finansavimo etapas leis kaimo bendruomenėms ir toliau įgyvendinti savo užmojus.
Padėti įgyvendinti bendruomenių sumanymus, modernizuoti kaimo vietoves, išsaugojant kultūros paveldą ir gamtą, yra ir pagrindinis Prienų rajono savivaldybės specialistų uždavinys. Tam visada buvo skiriamas ypatingas Investicijų ir kitų skyrių darbuotojų dėmesys,todėl galima pasidžiaugti, jog statistika rodo, kad Prienų rajonas Kauno regione geriausiai iš visų sugebėjo įsisavinti 2007 – 2013 m. ES struktūrinių fondų lėšas, įgyvendindamas daug ir labai reikalingų visuomenei projektų, gerinančių gyvenimo kokybę, vietovių patrauklumą, skatinančių jų plėtrą ir augimą. Balbieriškio seklyčios ansamblio modernizavimas – labai ryškus to pavyzdys, traukiantis ir kitas kaimo vietoves nebijoti didelių sumanymų, nes juos įgyvendinti šiandien tikrai įmanoma.
