Neretai išgirstame priekaištų, kad jaunoji karta nesidomi savo tautos istorija, tradicijomis. Todėl mokyklose ypatingas dėmesys skiriamas pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui, mokiniai skatinami dalyvauti įvairiuose projektuose, padedančiuose suvokti, kad Lietuvos ateitis – jų rankose. Pilietiškumo pagrindų pamokose su vyresniųjų klasių mokiniais dar rudenį domėjomės projekto ,,Misija Sibiras” tikslais, veikla, rezultatais, surengėme dokumentinio filmo apie tai peržiūrą. Jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“ rengia labdaros ir paramos fondas „Jauniems”. Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose apsilankė jau 12 jaunimo ekspedicijų, sutvarkė apie 100 lietuviškų kapinių, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais. Dalyviai po ekspedicijos iki naujos misijos dalinasi savo įspūdžiais su Lietuvos jaunimu, savo pavyzdžiu skatina jaunąją kartą prisiliesti prie istorijos.
Praėjusių metų projekto „Misija Sibiras’13“ dalyviai vyko į ekspediciją Tiumenės srityje. Labai apsidžiaugėme, kai vienas iš jos dalyvių, Tomas Šyvokas, pasisiūlė surengti susitikimą su mūsų mokyklos mokiniais. Kadangi projektas susijęs su Lietuvos gyventojų trėmimų ir įkalinimų laikotarpiu, Tomas trumpai ir vaizdžiai priminė mokiniams svarbiausius to meto įvykius. Nuo tremties laikotarpio praėjo nemažai metų, daug tremties gyvenviečių, išvykus tremtiniams, sunyko. Ėmė nykti ir apleistos tų gyvenviečių kapinės, todėl misijos dalyviai kiekvienais metais vyksta į skirtingas Sibiro sritis tvarkyti apleistų tremtinių kapų, susitikti su ten gyvenančiais lietuviais.
Tomas, pristatydamas projekto tikslus, pabrėžė, kad jam svarbiausia – puoselėti istorinę atmintį, parodyti, kad jauni žmonės Lietuvoje pilietiški ir patriotiški, skatinti kartų dialogą ir tarpusavio supratimą ypač aktualiais Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos klausimais. Sužinojome, kad projekte gali dalyvauti visi norintys, tačiau pirmenybė teikiama 16 – 29 m. jaunuoliams. Į praėjusių metų misijos dalyvių atranką buvo atsiųsta daugiau nei 600 anketų. Bandomajame žygyje Labanoro girioje dalyvavo 84, o į Tiumenės sritį vyko 15 dalyvių (ir vadovas). Ekspedicija truko dvi savaites. Dalyviai sutvarkė Kulimeso, Verch Kamenko kapines. Mūsų svečiui ekspedicijoje teko patirti nemažai sunkumų: įveikti pėsčiomis didelius atstumus nuo gyvenviečių iki kapinių, ne kartą darbus trukdė škvalo vėjai, stiprios liūtys bei uodai. Verch Kamenko kapinaitės buvo apaugusios medžiais, šalia pradėtas kasti smėlio karjeras, todėl ekspedicijos dalyviai sunerimę, kad kapinaitės bus greitai sunaikintos, nusprendė ne tik iškirsti brūzgynus, bet sutvarkytas kapinaites dar aptverti ir medine tvorele.
Vietiniai gyventojai, pasak Tomo, buvo draugiški, padėjo projekto dalyviams apsigyventi, net skyrė technikos, tvarkant Verch Kamenko kapines. Misijos dalyviai bendravo su ten gyvenančiais lietuviais. Vienai lietuvei – Danutei Černiauskaitei padėjo surasti vaikystės draugę, kuri po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sugrįžo į Tėvynę.
Neišdildomą įspūdį paliko nuotraukos, kuriose misijos dalyviai įsiamžino prie darbo pabaigoje kapinaitėse iškeltų medinių kryžių. Vieną kryždirbio išdrožtą kryžių, susidedantį iš trijų dalių, jie nuvežė į Tiumenės sritį iš Lietuvos. Įstrigo Tomo baigiamoji mintis, kad nėra svarbiausia, kiek jie kryžių pastatė, svarbiausia – išlaikyti meilę savo Tėvynei, galimybė prisiliesti prie istorijos, ją išsaugoti ateities kartoms.
Susitikimo laikas prabėgo labai greitai. Tikiu, kad Tomo nuoširdus, įtaigus pristatymas mokinius paskatino labiau domėtis istorija, aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jau laukiame dokumentinio filmo „Misija Sibiras’13“ premjeros, kuri įvyks kovo 11 dieną.
Svečiui išvykus, prisiminiau partizano Justino Lelešio-Grafo prašymą ateities kartoms: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, Jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes kraują liejome! Mes į Jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų”. Galbūt Tomo patirtis paskatins ne vieną mūsų mokyklos mokinį išdrįsti dalyvauti projekto „Misiją Sibiras“ atrankoje, ir tikrai neverta nusiminti, jei nepavyks tapti jos dalyviu. Svarbu suvokti, kad kiekvienas galime ir privalome prisidėti prie savo gimtojo krašto paveldo išsaugojimo bei puoselėjimo, o savo pavyzdžiu paskatinti veikti kitus.
Balbieriškio pagrindinės mokyklos
istorijos mokytoja Daiva Staniulytė
