Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Minėdami šią dieną, mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą, parenkant kelią lietuvių tautai Europos žemyne bei pasaulyje.
Skelbti ar atidėti? Skelbti, o jei neištesėsim? Jei kelio vidury pritrūks ryžto, pasišventimo, pasiaukojimo? Buvo tik žodis. O juk tą žodį, paleistą į pasaulį ir į savo tautą, reikės vykdyti. Vykdyti darbais, aukomis ir žmonių gyvybėmis. Ar bus drąsos visai tautai pakilti į žygį ištūnojusi be laisvės, be šviesos, visų užmiršta ir atstumta, be drąsaus žodžio, be pasirinkimo mirti ar gyventi.
Taip galima šiandien įsivaizduoti dieną, kada vyko Pirmasis pasaulinis karas, kada tautos kilo ir klupo, kada pati lietuvių tauta, okupuota carinės Rusijos, gyveno be laisvės.
Ateitis buvo tamsi, neaiški, be prošvaistės gyventi geriau. Protas nieko nesakė, nes nebuvo patirties. Galima buvo remtis tik svajonėmis. Ėjo kalba apie tautos laisvę, apie Lietuvos valstybę.
Graži svajonė.
Tokiais žodžiais Lietuvos valstybės atkūrimo 95-ųjų metinių minėjimą, kuriame dalyvavo Balbieriškio pagrindinės mokyklos ir miestelio bendruomenė, pradėjo Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Neringa Senavaitytė. Istorinį pranešimą apie Vasario-16-ąją skaitė Rymantas Sidaravičius, susirinkusius dainomis džiugino mokyklos merginų choras ir kultūros centro merginų ansamblis. Džiugu, kad šventės minėjimas sutapo su dar viena gražia ir Balbieriškio bendruomenei neįprasta proga: į mūsų miestelį atkeliavo fotografijų paroda „Įsikūrę prie Nemuno“. Parodoje pristatomi 25 miestai ir miesteliai, įsikūrę prie upių tėvo Nemuno, tame tarpe ir mūsų Balbieriškis. Paroda kultūros centre veiks visą mėnesį, todėl miestelio bendruomenę kviečiame ją aplankyti. Pasigrožėję prieškariniais miestelių vaizdais, šiandien nuoširdžiai džiaugiamės gyvendami laisvoje Lietuvoje ir vis gražėjančiame Balbieriškyje.
Reda Valančienė
