Vilija Čiapaitė
Birštono kultūros centras atvėrė duris menui. Ilgai laukta, tarsi išbrandintas konjakas, pakvietė paskanauti meno Benjamino Jenčiaus paroda „AKVATORIJOS“.
Pirmoji paroda vyko gal prieš trejetą metų, o dabar ji suspindėjo romantinėmis gaidomis, persunktomis spalvų žaismu, kuris kvieste kvietė nugrimzti į akvarelės subtilybių pasaulį.
Spalvos, verčiančios suklusti
Benjaminas, kurį visi, kurie su juo bent trumpam susipažįsta, vadina Benu, jaučia spalvų „skonį“. Jos pliūpsniais išsilieja didelio formato popieriaus lakšte ir verčia pajusti vandens bei dažų žaismą. Gali užuosti gėlių kvapą, šviesos blyksnius ir nenumaldomą vėjo dvelksmą. Išsiilgusius saulės spindulių, kurie it lava iš ugnikalnio kraterio nuspalvina dangų, verčia ją pajusti visa esybe.
Taigi menininkas, žaidžiantis spalvomis, meistriškai suderina nesuderinamas, nepaklusnias gamtos duotybes. Jo vidinė romantika, kuri pastoviai plevena it šleifas, sujungia, susistemina visa, kas telpa nemažame popieriaus lape. Čia gali atrasti net nutekėjusios ašaros žvilgesį, linksmas nuotaikos gaideles ir stingdantį šaltį, kuris nuo gėrio prisilietimų virsta meilės jūra.
Paklaustas, kodėl akvarelė, menininkas suklūsta ir atviraudamas pasako, jog besimokydamas už diplominį darbą gavo penketą, tad patraukė į akvarelės labirintus. Ir dar, benaršydama radau jo išsamesnį atsakymą: „Visi vaikai – puikūs akvarelininkai, tik vėliau juos gyvenimas, mokytojai sugadina“. Jis tai žino, nes jo aistra akvarelei neblėstanti ir džiuginanti.
Ir dar, Benas apie akvarelę sako: „Manyje susikaupė akvarelei tinkamos technikos – atradau greitą džiovinimo būdą, išmokau perteikti šviesą, sklindančią iš manęs“.
Ir aš tegaliu pasakyti, jog akvarelės spalvos visiškai netikėtai padeda menininkui atrasti, sujungti ir išgauti spalvų derinius, nepriklausomai nuo jo paties. Jis tampa kažkuo panašus į režisierių, kuris geba atrasti deimantinius potėpius, kurie susijungia į visumą.
Apie autorių
Benjaminas Jenčius gimė 1951 m. Radviliškyje. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto dailės specialybę. Po to apsigyveno Vilniuje. Apie 1982 metus persikelia į Alytų, kur įsidarbina piešimo mokytoju I-oje vidurinėje mokykloje. Būtent gyvenimas dzūkiškoje aplinkoje menininką pastūmėjo toliau gilintis į tapybos kūryboje subtilumus. O apie 1987 m. eksperimentuodamas atrado savo ypatingą popieriaus rūšį ir ypatingą akvarelės liejimo techniką. Dabar Benjaminas Jenčius gyvena Alytuje ir jo darbai džiugina meno mylėtojų namų erdves.
