Vilija Čiapaitė
„Lietuvių kalba buvo jo prakaitas ir duona“, – tokius žodžius perskaičiau lentoje prie gimtųjų Jono Kazlausko namų. O tai viską pasako apie jo nuveiktus darbus, neleidžiančius laikui ir svetimžodžiams nušluoti nuo žemės paviršiaus mūsų mažutės šalies. Nemuno vingio nešami vandenys, apjuosti žaliuojančių medžių, nesulaikė vakarėjančio vėjo nešamo dvelksmo, kuris, susimaišęs su nušienautos žolės ir pjovėjo rankos laukiančių rugių laukų kvapais, privertė suvokti, jog Lietuva ir lietuviškas žodis gyvi ir visada gyvuos. Mėlynomis akytėmis mirksintys rugiagėlių žiedai ir geltoni laukai sakyte sakė, kad nepakartojama Matiešionių gamta negalėjo neišauginti žmogaus, pamilusio baltistiką – lietuvių kalbą, kuri iki paskutinio atokvėpio lydėjo didžvyrį Joną Kazlauską.
Rugpjūčio pirmąją dieną gausus J. Kazlausko atminimą ir darbus gerbiančių žmonių būrys susirinko prie jo gimtųjų namų. Čia J. Kazlauskas, turėdamas bent trumpą laiko tarpelį, pabėgęs nuo miesto šurmulio, vaizdingomis vietovėmis keliaudavo namo, kartu parsivesdamas artimus draugus, kurių siela dainavo Lietuvą, kaip Justinas Marcinkevičius, kurio tėviškė taip pat įsikūrusi netoli Nemuno. Tačiau negailestinga mirtis 1970 metais atėmė iš mūsų žmogų, kuris dirbo Lietuvai ir jos žmonėms. Atsisukę atgalios suvokiame, ko neteko visa šalis.
J. Kazlausko artimi žmonės pasakojo apie mokslo laikus Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, prisiminė jį kaip nuostabų žmogų, niekada neatsisakantį pagelbėti, pabendrauti, dalyvauti bendruose susitikimuose…
Renginys vyko nuostabiame gamtos prieglobstyje, kurį, be abejo, prižiūri čia gyvenantis Virginijus Kazlauskas su žmona ir vaikais. Čia išpuoselėtos gėlės, kiekvienas krūmelis, o krantelyje išpjauta žolėje širdis tarsi sako, kad čia visiems turi būti gera ir visi laukiami.
Į renginį, skirtą Jono Kazlausko 82-osioms gimimo ir 42-osioms mirties metinėms paminėti, atvyko ir vietiniai politikai Sergejus Jovaiša bei Alvydas Vaicekauskas ir, kaip sakoma, per kalnelį perbėgę J. Palionio labdaros ir paramos fondo atstovai Andrius Palionis su sesute Edita. Jų pagarba Lietuvos didvyriui – tai pabendravimas su žmonėmis ir jo artimaisiais. Norisi pridurti, kad Prienų „Žiburio“ gimnazijos choras (vad. R. Ruočkienė) ir Birštono kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblis (vad. A.Seniūnas ir R. Ruočkienė) dainavo nuostabias lietuviškas dainas, kurios nuskriejo per laukus ir atsiliepė aidu netoliese ošiančiame miške. O smuiko garsai suvirpino netoliese žaliuojančių eglių šakas.
O važiuojant po renginio namo, taip ir norėjosi pabraidyti po ąžuolynėlį, kuris buvo pasodintas Lietuvos vardo paminėjimo 1000-čio proga netoli J. Kazlausko gimtinės. Džiugu, kad ąžuolai gražiai auga ten, kur gimė ir augo Ąžuolas.
