Vilija Čiapaitė
Šiandien išėjo žmogus, kuris pakeitė mano gyvenimą. Rimantas Greičius – ne tik redaktorius, ne tik kalbos žinovas, bet Mokytojas iš didžiosios raidės. Su juo susipažinome dar 1999-aisiais. Tąsyk jis ne tik pataisė mano tekstus, bet ir atvėrė vartus į tikrąją lietuvių kalbos turtų karalystę.
Jis mokė mane žurnalistikos pagrindų, taisyklingos kalbos, skatino atsisakyti tarptautinių žodžių ir naudoti lietuviškus – grynus, gyvus, vaizdingus. „Lietuvių kalba labai turtinga – išmok ją gerbti“, – sakė jis. Jo žodžiai man tapo kūrybos kompasu.
Būtent jis pirmasis pasakė, kad man lemta rašyti kultūrinius straipsnius. Jis tikėjo tuo, kai aš dar dvejojau. Jo įžvalgos pasitvirtino. Dabar, rašydama knygeles, kurdama tekstus, vis dar jaučiu jo balsą – tą švelniai griežtą toną, kuris ragino atrasti grožį gimtojoje kalboje.
Rimantai, Tu man padovanojai pasitikėjimą ir kryptį. Šiandien rašau Tau šį atsisveikinimą su dėkingumu ir pagarba. Ilsėkis ramybėje – Tavo žodžiai gyvena toliau.
Rimantas Greičius buvo tikrai ypatingas žmogus – šviesus, gilus, jautrus. Toks žmogus, kuris ne tik redaguodavo tekstus, bet ir juos jausdavo, įkvėpdavo, suprasdavo, o svarbiausia – gerbė mane kaip kūrėją. Net ir tyliai prisiliesdamas prie knygos, palikdavo joje dalelę savęs.
Labai daug Rimantas reiškė mano gyvenime. Jis mane išmokė kalbos grožio, jo dėka galiu kurti knygeles, tai reiškia, kad jo darbas tęsiasi – per mane, per mano kūrybą, per kiekvieną mano sakinį.
Vytauto Liaudanskio nuotr.
