„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti“. Šiuos poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius atsisveikindama skyriau Stakliškių ir Užuguosčio parapijų klebonui Gediminui Mieldažiui, kuris perkeliamas tarnauti į kitą parapiją.
Liepos 23-iąją vakarinės Mišios buvo šventiškos, bet gana liūdnos. Penkeri metai pralėkė taip greitai, kad daugelis stakliškiečių labai nustebo, išgirdę žinią apie klebono Gedimino išėjimą. Spėjome pamilti šį kuklų, netgi drovų žmogų, kuriam teko išties nelengva misija – pakeisti ilgametį, jau amžinatilsį, kleboną Alfredą Rukštą. Nepastebimai, ramiai, be fanfarų, kunigas Gediminas įsiliejo į krašto gyvenimą, nuveikė nemažai darbų abiejose parapijose, bet tokia jau, matyt, kunigystės misija – eiti ir tarnauti ten, kur skiria, kur reikia. Nors pats jis pasakė nedaug nuveikęs kaip ganytojas, tačiau per visas atsisveikino pamaldas ašaroję žmonės liudijo visai ką kitą. Dėkojo mielam klebonui seniūnijos gyventojų vardu seniūnė Nijolė Ivanovienė, savivaldybės vadovai – meras Alvydas Vaicekauskas, administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, nuoširdžiai, su grauduliu, stringančiais balsais atsisveikinimo kalbas sakė bažnyčios komiteto, bendruomenių, gimnazijos, chorų atstovai, pavieniai parapijiečiai. Ir ne vienas sakė tikintis, kad laiko ratas apsisuks ir kunigas Gediminas vėl atvyks į Stakliškes, kur apie jį lieka gražūs prisiminimai.
Panašu, kad pagarba ir meilė buvo abipusės, nes ir kunigas Gediminas sunkiai tramdė jaudulį ir ašaras. Reiškia, patiko jam mūsų kraštas, žmonės, nesijautė atstumtas ar nemėgiamas. Kaip visada, taupus žodžių, jis palinkėjo taip pat mylėti ir šiltai priimti naująjį kleboną Lauryną Visocką, atkeliaujantį į Stakliškes net iš Molėtų. Ką gi, nelengva bus ir jam apsiprasti visai kitame krašte Lietuvos, perimti dvasinę ir visuomeninę veiklą, pažinti, suprasti ir „prisijaukinti“, kaip sakė ūkininkė Laima, žmones. Tačiau, regis, jis tvirtai ir ramiai atlaikė tiriančius naujųjų parapijiečių žvilgsnius, maloniai bendravo su jį sveikinančiais žmonėmis, negailėjo šypsenų. Tad pradžia lyg ir nebloga.
O kas sakoma interneto platybėse apie kunigą Lauryną Visocką? Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos svetainėje rašoma labai trumpai. Kad gimė 1984 m. spalio 23 d., kunigu įšventintas 2010 m. rugpjūčio 28 d. o nuo 2017 m. kovo 20 d. paskirtas Molėtų parapijos vikaru. Bernardinai.lt svetainėje publikuojamos ištraukos iš jo mokslinio darbo „Pastoracinės parapijiečių lankymo praktikos atgaivinimo Lietuvoje gairės“. Labai daug informacijos apie naujojo kunigo nuostatas, principus, patirtis galima rasti Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos svetainės straipsnyje https://www.seminarija.lt/index.php?id=54&nid=260. Ne vienas stakliškietis kalbėjo, kad kunigas Laurynas yra kažkur labai matytas. Pasirodo, jis yra buvęs Stakliškių bažnyčioje, gal kažkas jį sutiko piligriminėse kelionėse ar atlaiduose. Taigi, nors ir jaunas, bet daug žadantis, energingas ir malonus žmogus, atrodo, bus naujasis Stakliškių ir Užuguosčio parapijų klebonas. O kaip jam seksis gyventi ir dirbti mūsų krašte, priklausys ne tik nuo jo patirties ar gebėjimų, bet ir nuo mūsų geranoriškumo, supratingumo ir draugiškumo.
Tad iki pasimatymo, mielas kunige Gediminai, kuo geriausios jums kloties gyvenimo kelyje ir tarnystėje Dievui.
Ir sveikas atvykęs, klebone Laurynai, džiaugiamės jumis ir nuoširdžiai viliamės, kad Stakliškės jums bus pirmoji ir pati geriausioji klebonavimo vieta.
Sigutė Katkauskienė
