Petras Navickas
Reikalas tas, kad senatvė – blogas dalykas. Vos tik išpėdini iš namų – kaipmat traukia tualeto link. Bet juk reikia ir maisto nusipirkti, ir į žmones pasižvalgyti.
Taigi, nuklumpinu „Norfos“ link. Na tos, kaip prieniškiai pasakytų, kur Kauno plente yra. Nusiperku tai šio, tai to. Na ir čia, benardant tarp lentynų, mažiuko reikaliuko prispyrė. Paklausiau pardavėjukės, kur ta vietelė beesanti, į kurią be apsaugos karaliai vaikšto. Linksmos mergužėlės būta. Dūrė pirštu, kur galiu tą vietelę rasti. Priėjau, o ant durų jokio užrašėlio. Kai pravėriau duris, iškart supratau, kad ton įstaigon pataikiau. Prieinu prie tupyklos, o čia… XX amžiaus primusojęs klozetas. Atlikau gamtinius reikaliukus. Pasilenkiu, žiū – popieriuko yra. Lyg viskas ir gerai būtų, bet prieinu prie praustuvės, o ten… Na, jei žiūrit „teliką“ ir matot tuos mikrobus, kur vestuves kelia, šnara bei šėlioja, tai lygiai tas pat. Iš pradžių pamaniau, kad čia specialiai taip auginami mikrobai – reklamai, bet supratau, kad čia šį mėnesį gal tikrai nešveista. Nedrįsau rankų plauti, bijodamas dar labiau apsimikrobinti. Paspjaudžiau delnus ir į kelnių klešnes patryniau.
Po tokios praustuvės pasisukęs durų link – net atsilošiau. Maniau, kad čia būta karo veiksmų, kaip Ukrainoje. Visos durys nusėtos šūvių žymėmis. Gerai, kad neperšauta, o viduje…
Tad, išėjęs iš tupyklos supratau, kad išėjau iš karo zonos ir likau gyvas. Bet ar visi gali likti gyvi po tokios netvarkos ir mikrobų augyklos? Čia jau reikėtų gerai pasukti galvelę…
