Vilija Čiapaitė
Senieji metai jau užvertė savo paskutinį kalendorinį lapelį. Kokie jie buvo, kas nuveikta? Dažnas stengiasi nežvilgčioti per petį ir žengti tvirtu žingsniu pirmyn, tačiau Gina Kareivaitė drąsiai ir su pagarba atsisuka į praėjusius metus ir, pasvėrusi nuveiktų darbų svarbą, planuoja naujus darbus, mąsto, ką dar galima nuveikti, kad naujieji metai taptų dar svarbesniais ir svaresniais nei praėjusieji.
2011 metais pradėjusi savo kūrybinį darbą, mergina turėjo nueiti ilgą ir pakankamai kalvotą kelią, kol pasiekė tai, kas šiandien džiugina. Tuomet, sukūrusi šokių šokio studiją „GS“, dirbo išsijuosusi. Merginos labai norėjo išmokti to, kas audrino jų sielas. Jaunos vadovės gebėjimas bendrauti su jaunimu neliko nepastebėtas, ir noras, kad kuo daugiau jaunimo atrastų save scenoje, o ne namuose prie kompiuterių ar žydrųjų ekranų, padėjo Ginai siekti savo svajonių išsipildymo. Jau kitais metais „Revuonos“ vidurinėje mokykloje subūrė du šiuolaikinio šokio kolektyvus (1-4 kl. „Sprigtas“ ir 5 – 10 kl „Žingsnis“), Prienų meno mokykloje moko merginas ne tik gatvės šokių, bet ir charakterinių, disko – retro, o kai pasiūlė šokio meno išmokyti mažuosius – pasiūlymui neatsispyrė ir lopšelio-darželio „Pasaka“ darbuotojos. Šokančiųjų amžius nuo 2,5 iki 18 metų, ir kiekvienam tenka atseikėti energiją ir laiką skirtingai. Be abejo, su skirtingo amžiaus šokėjais ir bendravimas skirtingas: su mažaisiais šokėjais vienaip, su jaunimu kitaip, o su linijinius šokius šokančiomis subrendusiomis moterimis dar kitaip.
Nebuvo užmirštas ir mokslas, nes norėjosi kuo daugiau išmokti ir žinias pritaikyti darbe. Ir štai praėjusieji metai tarsi išbandymų tramplinas: ne tik mokslai (magistrinis darbas), bet ir darbas su savo auklėtiniais. Tai buvo iššūkis ne tik sau, bet ir darbams, kurie vienas kitą vijo…
Iškeitusi Klaipėdą į ant Nemuno nutūpusius Prienus, Gina įleido šaknis tvirtai, nes čia esama labai daug puikių žmonių. Pasak jos „Beldžiau į duris, ir jos atsidarydavo, tačiau jei būtų neatidarę, būčiau bandžiusi belstis į langą“. Tačiau belstis į langą nereikėjo, nes geranoriška pagalba ir supratimas Ginai padėjo visur ir visada, o ir vyras yra prieniškis.
2012 metais Gina Kareivaitė su savo auklėtiniais dalyvavo visur, kur tik pakviesdavo, o renginių buvo gana daug.
Rodos, visai neseniai – prieš dvejus metus pasidžiaugta Ginos bakalauriniu darbu – koncertu , o dabar prieš Kalėdas – magistriniu darbu – „Princas varliukas“. Tris mėnesius Gina gyveno spektakliu. Visur pagalbos ranką ištiesdavo visi, į ką kreipėsi, gelbėjo be jokio atlygio, neskaičiuodami laiko. Šie mėnesiai buvo skirti choreografijai, muzikai, rūbams ir kitiems darbams, kuriuos težino tik tas, kuriam tenka atsidurti tokioje situacijoje. Viską pasako tai, kad spektaklyje dalyvavo 65 šokėjai ir kiekvienam reikėjo ne tik dėmesio, bet ir patarimo. Didelės pagalbos sulaukė iš vyro Dariaus Žilinsko, kuris, turėdamas patirties, padėjo ir gyveno su ja magistriniu darbu.
Po koncerto Gina nesigėdijo išdavikių ašarų, kurios kaskart nusirisdavo skruostu, kai mažieji šokėjai įteikdavo gėles. Tai buvo pats didžiausias atlygis už darbą, už meilę, už supratimą.
Ginos Kareivaitės magistrinio darbo – spektaklio vertintojai profesorė choreografė pedagogė, Lietuvos kultūros žymūnė Jūratė Agota Čepaitė ir docentas Vidmantas Mačiulskis (darbo vadovas) Ginos darbą įvertino labai gerai. Tačiau magistro darbe dar nepadėtas taškas, nes sausio 7 dieną jos laukia teorijos egzaminas, tačiau jaunoji choreografė patikino, kad šio egzamino visiškai nebijanti, nes sunkiausi darbai jau praeityje, o teorija – tai tik nuveiktų darbų užtvirtinimas.
Gina dėkinga visiems, pagelbėjusiems šio spektaklio pastatymui. „Visų pavardžių nesuminėsi, tačiau Prienuose yra labai daug gerų žmonių, kurie visada išties pagalbos ranką jei tik reikės“, – kartojo energija trykštanti per mažučiuką žingsnį baletmeisterė Gina Kareivaitė.
