Kasmet, bėgant metams, atėjus Sausio 13-osios minėjimo datai, prisimenu vis mažiau – daug faktų panyra užmarštin. Užmarštyje pradingsta įvykių detalės, šalia stovėjusiųjų veidai, pasakotos įvairiausios, anuo metu įdomios, istorijos…
Sausio 13-osios popietę į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salę, pakviesti gerb. Jiezno seniūno A. Bartusevičiaus, rinkosi Jiezno gyventojai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Žmonės rinkosi, kad vėl prisimintų tragiškus 1991-ųjų įvykius, pasidžiaugtų vieni kitais… Jautriausias sielos kerteles virpino ir kultūros centro folklorinio ansamblio atliekamos dainos, kurios skambėjo prie AT, TV bokšto tuo įsimintinu visai Lietuvai laikotarpiu.
Ką aš pamačiau ir pajaučiau tą 1991-ųjų sausį ?
Labai ryškiai atmintyje iškyla jūra žmonių su mažomis ir didelėmis Lietuvos trispalvėmis, plakatais, vardijančiais miestus ir miestelius, iš kur suplaukę žmonės. Atmintyje atgyja darniai aidinčios maldos, suklaupus ant snieguoto asfalto: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, sklindanti „Marija, Marija“, aidu aikštę šalia AT virpinantis jaunatviškas skandavimas „LIE-TU-VA. LIE-TU-VA. LIE-TU-VA BUS LAISVA!. “ , iš kažkurio aikštės pakraščio atsklindanti „Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės…“ ir tuoj pat daina tampanti daugiabalse sutartine… Prisiminus, sunku susilaikyti nuo ašarų. Tačiau dar sunkiau papasakoti, įvardinti savo patyrimus, užplūdusius jausmus. Sunkiai rinkau žodžius, sunkiai juos lipdžiau į sakinius, norėdama papasakoti savo mokinukams apie mano išgyventą, o dabar jaunimui jau tapusį Lietuvos istorijos etapą. Negaila buvo paaukotų dalyko pamokų, nes klasėje buvo mirtina tyla – mano mokiniai, o vėliau ir klausytojai – bendražygiai, susirinkę Jiezno laisvalaikio centro salėje, „ėjo“ kartu su manimi, vertino įvykius ne žodžiais, o širdimi… Bijojau, kai žiūrėjau televizorių, sekiau įvykius prie televizijos bokšto. Budėdama prie AT nebijojau, nes buvau tik mažas lašelis didelėje jūroje, kuri bangavo drąsiai ir padrąsinančiai. Ir tai neatrodė ir dabar neatrodo žygdarbiu prieš tuos, kurie žuvo. Įsiminė Vytauto Landsbergio žodžiai, jei priešai atjungs televiziją, radiją, sekmadieniais 12 val. rinktis į bažnyčias. Prieš 24-erius metus visų lietuvių širdys plakė vienu ritmu, visi laukė stebuklo: ar maža tauta su milžiniška dvasia sugebės pasipriešinti valstybei, kuri tada slėpėsi už tankų bei ginklų.
Popietės metu jiezniečiai dalijosi prisiminimais apie sausio įvykius, pasakojo savo išgyvenimus.
Sigita Litvinskytė-Šedienė, gyvenusi ir dirbusi Jiezne, prisimindama Sausio 13-ąją, Lietuvos sąjūdžio Jiezno iniciatyvinės grupės veiklas, parašė: ,,Man ta data iki šiol svarbi, kaip ir visa, kas verta rašyti iš didžiosios raidės. Tą naktį praleidau prie radijo (televizoriaus dar neturėjau), klausydamasi žinių ir „Laužo šviesos“. Paryčiui pradėjau krautis mantą ir sumuštinius ir priešpiečiais atsidūriau Vilniuje. Niūrus, pažliugęs ir…tylus buvo miestas, o tokia tragedija įvyko naktį. Vakare prie AT plūstelėjo žmonės. Sausio 14-osios naktis buvo, sakyčiau, dar baisesnė už praeitą, nes be užuolankų buvo kalbama (ir tikima tuo), kad šią naktį bus padaryta tai, kas nepavyko ankstesnę – tankai pasirodys prie AT. Laužų dar nebuvo, žmonės užpildė visus aikštės plotelius. Gyva, tanki, plati juosta supo AT pastatą. Dar vis girdžiu V. Landsbergio kreipimąsi pro langą: „ Jau pralietas kraujas. Mums nereikia daugiau. JIE nestoja prieš beginklius žmones. Eikite namo. Mes kaip nors vieni, viduje esantys“ – maždaug taip. Ir galingas minios „NEEE“ į tai. Ir „Marija, Marija…“ į tai. Panašų jausmą išgyvenau pernai vasario naktį žiūrėdama LTV transliaciją iš Kijevo.
Tomis sausio dienomis likau Vilniuje. Apšilti eidavome į mokyklą priešais AT, ten ir numigdavome ant suolo koridoriuje, o, sukaukus sirenai, pustekiniai bėgome į aikštę.
Neduok, Dieve, SAUSIUI pasikartoti!
Prisimindama „anuos“ laikus, žaviuosi tais jiezniškiais, kurie, turėdami šeimas, tiek daug darė. Prisimenu susirinkimus, mitingus, eitynes, akcijas, piketą, Baltijos kelią, pirmus laisvus rinkimus… Tai nepakartojama. Ačiū, kad man teko garbė būti su Jumis!’’
Dabar, atėjus 24-osioms metinėms, širdy verda pasididžiavimo, nuoširdžiai atlikus pareigą, jausmas. Pradėjus augti įtampai, norėjosi nuoširdžiai prisidėti prie šalies ir savo pačių orumo gynybos. Važiavome į Vilnių, prie parlamento. Tie pasibuvimai, pabendravimai su kiekvienu prie laužo sutiktu tautiečiu liko nepakartojamomis akimirkomis. Visi turėjome bendrą tikslą, visi vienodai galvojome, visų pareiga buvo viena. Ten jautėmės tarsi artimųjų tarpe. Buvome idealistai…
Taip norėtųsi, kad ta vienybė, orumo, nesavanaudiškumo jausmas grįžtų ir tvyrotų visur Lietuvoje ir šiandien. Bet ar tai įmanoma?..
Nijolė Černevičiūtė
Jiezno gimnazijos mokytoja
