Rugsėjo 23-iąją Balbieriškio pagrindinėje mokykloje paminėta Lietuvos žydų genocido atminties diena „Atminties kelias“. Be mokyklos bendruomenės renginyje dalyvavo parapijos klebonas Remigijus Veprauskas, seniūnė Sigita Ražanskienė, seniūnaičiai, LKC atstovai.
Pirmiausiai visi apžiūrėjo mokinių dailės būrelio „Meninės kūrybos studija“, vadovaujamo mokytojos Onos Žvirblienės, gausią piešinių parodą. Mokinių darbuose atsispindėjo žūties kalneliai, išlikusi sinagoga, gyvenamieji žydų namai, fabrikėliai. Perteiktos liūdnos nuotaikos: skausmas, kančia, liūdesys… Taip pat buvo eksponuojamos nuotraukos iš Balbieriškio žydų gyvenimo ir Tolerancijos centro veiklos.
„Atminties keliu“ visus vedė Tolerancijos centro vadovas mokytojas Vitas Rymantas Sidaravičius. Jis, priminęs, kad rugsėjo 23-iąją buvo uždarytas Vilniaus getas ir žydai išvežti į mirties stovyklas, pakvietė į sceną mokinius. Jautriai ir lyriškai nuskambėjo šeštokės Martynos Marčiukaitytės smuiko melodija. Penktokai Enrika Danylaitė, Rėjus Kelmonas, šeštokė Augustina Siaurukaitė skaitė eiles. Visų širdis palietė žodžiai: „Paskutinis tikrai nupleveno. Drugeliai gete negyvena“. Kodėl taip atsitiko? „Atsakykite jūs man, kam jie, žydai, trukdė?!“ – vėliau retoriškai klausė aštuntokė Laura Charbakaitė. Ji kvietė įsivaizduoti praeitame šimtmetyje Balbieriškyje esančią Vilniaus gatvę su įspūdingo grožio sinagoga, pradine mokykla, paštu, pagrindine gatve lakstančiais žydų vaikais, žydais prekeiviais, važinėjančiais su vežimais ir siūlančiais savo prekes… Ir šiandien, eidami Vilniaus gatve, dar rasime keletą pastatų, kuriuos puošia Dovydo žvaigždė. Žydai buvo Lietuvos piliečiai, neatsiejama mūsų kultūros, mūsų gyvenimo dalis. Tad kam trukdė ši Dievo išrinktoji tauta?!
Mokytojas V. R. Sidaravičius, panaudodamas vaizdo ir garso medžiagą, pasakojo, kaip žydai dar Vytauto Didžiojo laikais pateko į Lietuvą, kaip kūrėsi kaimuose ir miesteliuose (taip pat ir Balbieriškyje), kaip gyveno, vertėsi amatais ir prekyba, kaip lietuvių vaikai draugavo su žydukais. Tai iš žydo Salmano Rozentalio plytinės plytų pastatyta mūsų raudona mokykla. Išsiteko visi, vieni kitiems netrukdė. Deja… Prasidės karas, holokaustas. Į mirties duobes, į dujų kameras kris beveik visi žydai – iš Balbieriškio, Jiezno, Alytaus, Simno, Merkinės, Seirijų… Alytaus Vidzgirio miške pastatytas paminklas 60 tūkstančių nužudytų žydų atminimui. Paminklas – balta piramidė. Atrodo, būtų vilties spindulėlis, bet vilties čia nėra: baugu ir gūdu. Kodėl?! Praeitis svarbi ir žydams, ir lietuviams. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Balbieriškyje gyveno gausi žydų Kancedikų šeima. Vieno iš 8 šios šeimos vaikų – Meilacho – anūkė Batia Kamenski – Kancedikaitė šių metų rugpjūčio 27-ąją lankėsi Balbieriškyje. Balbieriškis įrašytas ir Jeruzalės Smiltainio plokštėse. Mokyklos direktorius Stasys Valančius ir mokytojas V. R. Sidaravičius dalyvavo Izraelyje vykusioje konferencijoje. Žydų atminimą dar kartą priminė Marijos Krupovec dainos „Friling“ įrašas ir Balbieriškio LKC direktorės Neringos Garmuvienės žydų kalba atliekama daina „ Shalom Aleichem“.
Renginį apibendrinęs mokyklos direktorius S. Valančius vėl paklausė: „Kodėl? Kodėl kalbame tokiomis baisiomis temomis?“ Atsakymas aiškus: taip susipažįstame su miestelio, Lietuvos istorija, taip prisiliečiame prie istorijos tautos, kurios prie mūsų nėra. Taip ugdome toleranciją – pakantumą kiekvienam žmogui. Tai ypač svarbu šiandieniniame gyvenime. Direktorius prisiminė Aušvice (Osvencime) matytus vaizdus: didžiulę salę, pilną žmonių plaukų, vaikiškų batų, lėlių… Prisiminė pasakojimą, kaip Lenkijoje vedė sušaudyti žydų vaikus kartu su direktoriumi. O direktorius, rašęs knygas vaikams, galėjo išsigelbėti (vokietis jį pažino, sakydamas: „Aš jūsų knygeles skaičiau savo vaikams“). Direktorius atsakė – ne. Jis ėjo mirtin kartu su vaikais…
Atmintis turi būti gyva kaip tos žvakelės, degančios menoroje. Prie paminklinio akmens Prienuose sužibo ir mūsų mokinių uždegtos žvakutės.
Janina Grigutienė
