Kovo 1 dieną Viešpats pasišaukė savo ištikimą tarną kunigą Alfredą Rukštą. Nedaug jam telikę buvo iki 90-ojo jubiliejaus, tačiau, matyt, danguje mylimo stakliškiečių klebono reikia labiau. Nors jau nebe Stakliškėse ir nebe Lietuvoje pastaraisiais metais jis gyveno, bet nebuvo užmirštas, o jo mirtis prislėgė daugelio buvusių parapijiečių sielas.
A. Rukšta gimė 1926 m. kovo 27 d. Kazokiškių kaime (Trakų r.). Baigė Kazokiškių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Vievio progimnazijoje. 1941 metais įstojo į Vilniaus amatų mokyklos Elektrotechnikos skyrių. 1944 m. į Lietuvą sugrįžusi tarybinė valdžia paėmė jį į armiją kartu su broliu Mečislovu ir dėde Karoliu. Tarnavo lenkų kariuomenės 8-ojoje pėstininkų divizijoje. Karui pasibaigus, 1947 m. A. Rukšta liko Lenkijoje, įstojo į energetikos technikumą Nysoje, Opolės vaivadijoje. 1948 metais Rukštų šeimą (13 asmenų) ištrėmė į Sibirą, Irkutską. 1949 m. priimtas į Poznanės aukštesniąją inžinerijos mokyklą, iš jos išėjo pačioje mokslų pradžioje ir įstojo į Opolės diecezijos kunigų seminariją. 1954 m. rugsėjo 28 d. įšventintas į kunigus. 1956 m. po daugybės prašymų ir žygių Rukštų šeima paleista iš tremties Sibire. Visi apsigyveno Lenkijoje, nes grįžti namo jiems nebuvo leista.
14 metų kunigas A. Rukšta vadovavo Stakliškių parapijai (http://kvitrina.lt/sesiasdesimt-metu-tarnystes-dievui-ir-zmonems/). Dėl garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos 2014 m. atleistas iš klebono pareigų išvyko rezidavimui į Vroclavo parapiją, paskutiniu metu gyveno Opolės vaivadijos Skorošicų mieste.
Trumpoje Dvasios tėvo gyvenimo apžvalgoje jokiu būdu nesutelpa jo nuopelnai tikintiesiems, jo pasišventimas tarnystei. Kariškai tvarkingas ir garbingas, kartais tiesmukas, tačiau teisingas, visa širdimi atsidavęs savo pašaukimui ir be atodairos vykdęs savo pareigas – toks žmogus, toks dvasiškis jis buvo. Niekada nebijojo kunigas A. Rukšta ginti savo įsitikinimų, o jo meilę Tėvynei įrodo iki šiol Lietuvos valdžios taip ir neįvertintas žygdarbis – tik nenuilstamų kunigo pastangomis buvo išsaugotas nuo sunaikinimo paminklas lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui Soldino miške. Didžius klebono gyvenimo nuopelnus įvertino tik Prienų rajono savivaldybė, suteikdama jam „Dėkingumo“ nominaciją.
Pašauktas misijai Lietuvoje, kunigas A. Rukšta ėmėsi sunkių, tačiau būtinų neseniai atgavusioje nepriklausomybę šalyje darbų, nes buvo siunčiamas ten, kur reikėjo atkurti parapijas ir bažnyčias, kur jo veiklos stokota ypatingai. Kaip tik taip jis atsidūrė ir Stakliškėse. Čia net ir gyventi iš pradžių nebuvo kur, tačiau kartu su savo energingąja padėjėja Marija Frančeska Kurtyka ėmėsi ir šios užduoties. Per 14 metų neatpažįstamai pasikeitė klebonija, buvo išgražinta ir paremontuota bažnyčia, restauruoti vargonai, įkurta šarvojimo salė. Klebonas pritraukė į bažnyčią ne tik pagyvenusius tikinčiuosius, bet ir jaunimą, kuris susibūrė į gausų nariais chorą. Vargu ar buvo lengva, nes teko susidurti ne tik su gerais, nuoširdžiais žmonėmis, bet ir su panieka, apkalbomis, skundais. Tačiau viską klebonas A. Rukšta ištvėrė kantriai ir garbingai, nusipelnydamas didžiulės daugybės parapijiečių meilės.
Liūdna, kad paskutinį gyvenimo tarpelį kunigas A. Rukšta turėjo praleisti toli nuo Tėvynės, bet tai buvo ne jo valioje. Skaudu, kad jį mylintys žmonės gali tik mintimis atsisveikinti, prisimindami visa, kuo jų širdis užkariavo šis nuostabus dvasininkas. Bet visų jų pagarbą ir nuoširdų liūdesį perduos į Lenkiją vykstantys parapijiečiai, kurie atsisveikins su Dvasios tėvu ir palydės jį į paskutinę žemišką kelionę.
Tegul ilsisi ramybėje daug iškentusi kunigo A. Rukštos siela, o jo giminaičiams ir artimiesiems netekties skausmą teapmalšina nuoširdi stakliškiečių užuojauta.
Sigutė Katkauskienė
