Ar reikia Lietuvai šilumos tiekimo centralizavimo?

Pranešimas spaudai

Dabartinės vyriausybės kadencijai artėjant į pabaigą suskubta priimti taip ilgai vilkinta energetikos strategija. Darbas be jokios abejonės svarbus ir reikalingas. Tačiau ar viskas daroma pačiu geriasiu šaliai ir jos gyventojams būdu? Štai jau visą pavasarį netilo kalbos dėl to, kad planuojama išskaidyti šilumos monopolius ir šilumos tiekimo dalį galimai centralizuoti vienos valstybinės įmonės rankose. Neva taip šilumos ūkiuose bus užtikrinta valstybės kontrolė, kurią šiuo metu vykdo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, reguliuojanti ne tik privačias, bet ir savivaldybių valdomas šilumos gamybos bei tiekimo įmones. Kiek tokia idėja pagrįsta, kokie jos realizavimo kaštai, ir kokia nauda šaliai, tegu sprendžia ekspertai. Ir nors kol kas tai tik kalbos, labai tikėtina, kad šios idėjos, tiksliau tokio jos realizavimo scenarijaus, nuostolius gali tekti pradėti skaičiuoti jau šiemet.

Tiesa atrodo žinoma kiekvienam – vasarą šilumos ūkyje pasirengimo naujam šildymo sezonui įkarštis. Tame tarpe – šilumos trasų renovavimo darbai. Energetikos strategijoje pažymima, kad šilumos nuostolių vidurkis Europos Sąjungoje yra 10%,o Lietuvoje – 14%. Tačiau vidurkis ne viską pasako. Jei miesto kuriame trasos pilnai renovuotos gyventojai praranda 9% šilumos, tai vadinasi kažkas praranda 19% ir daugiau. Tokiuose miestuose trasų renovacija gyvybiškai svarbi. Ji leistų ženkliai sumažinti šilumos nuostolius, suvartoti mažiau kuro, o kartu ir sumažinti šilumos kainą gyventojams.

Jau minėtoje energetikos strategijoje paskaičiuota, kad trasų renovavimui reikia 1,4 mlrd. litų. Dabartinėje situacijoje šias išlaidas prisiima arba pačios savivaldybės, arba šilumos tinklus išsinuomavęs verslas. Tiek vieni, tiek kiti šiemet turi apsispręsti ar ‘kišti’ savo pinigus į tai, kas galimai taps naujos valstybinės įmonės turtu. Mažiausiai šioje situacijoje atrodytų prarastų savivaldybės, tačiau ir šioms verta pagalvoti ar varginti savo biudžetus tokiomis investicijomis, ar palaukti žadamo valstybinio naujadaro, o kartu ir investicijų iš valstybės biudžeto.

Daug sudėtingesnėn situacijon pateko verslas. Nors gyvenam teisinėje valstybėje ir nacionalizuojant turtą verslui turėtų būti “teisingai atlyginama” (LR konstitucijos 23 straipsnis). Štai Ukmergėje šilumos ūkį išsinuomojusios ir savo lėšomis renovavusios, į katilinių atnaujinimą investavusios bei katilines įsigijusios UAB “Miesto energija” turtas teismo sprendimu buvo perduotas savivaldybei nepasibaigus sutarties laikotarpiui, o dėl atlyginimo pasiūlyta tartis atskirai: “Situacija paradoksali. Mes jau du metus iki teismo sprendimo negalėjome naudotis savo turtu, kai tuo tarpu savivaldybės įmonė naudodamasi mūsų privačiu turtu gavo milijonines pajamas. Netgi sulaukę galutinio teismo sprendimo, nurodančio, kad savivaldybė turi už perimtą turtą atlyginti, likome prie suskilusios geldos – turėsime derėtis dėl kompensacijos su savivaldybe, kuri tuo visiškai nesuinteresuota, nes perimtu turtu savivalybė naudojasi nemokamai. Taigi investavę į Ukmergės šilumos ūkį milijonus litų, išmokėję savivaldybės įmonių skolas, politikų ir teismų rankomis likome „nurengti“, o dėl kompensacijos matyt turėsime bylinėtis dar kelis metus patirdami vis naujus ir naujus nuostolius. Tai netgi nacionalizacija negalime pavadinti, nes už turtą nebuvo atlyginta kaip numatyta Konstitucijoje. Turime turto ekspropriacijos atvejį, apie kurį verslininkams reikia šnekėti ir garsiai. ” pasakojo UAB “Miesto energija direktorius Artūras Stravinskas.

Prienų ir Trakų rajonuose šilumą tiekiančios  UAB “Prienų energija” direktorius Vaidas Povilėnas situaciją komentuoja taip: “Situacija žinoma keista. Tokiems politiniams vėjams pučiant verslui investuoti į šilumos perdavimo ūkį yra itin pavojinga. Tačiau visai neinvestuoti mes negalime – privalome vykdyti sutartinius įsipareigojimus savivaldybėms ir užtikrinti licencijos mus įpareigotą patikimą tiekimą gyventojas. Juk šaltą žiemą likus be šildymo bus pamiršti politikavimai ir su priekaištu atsisukta į šilumos tiekėją. Normaliomis aplinkybėmis mes šias investicijas spartintumėme, kad šiluma vartotojams atpigtų kaip galima greičiau. Finansinės galimybės mums tai leidžia. O štai vyriausybės ir politikų planai – ne.”

Akmenės rajonas turi bene geriausiai sutvarkytą, privačios įmonės jau 10 metų prižiūrimą šilumos ūkį Lietuvoje, pernai sulaukusį ir tarptautinio įvertinimo už atliktus, šilumos energiją taupančius ir aplinką tausojančius projektus. Pastarąjį šildymo sezoną šilumos kaina šiame rajone mažėjo nepaisant dujų brangimo. Artimiausiuose mero planuose šilumos kainą mažinti dar 3-4 centais už kilovatvalandę. “Nesuprantu dabartinės valdžios siekio viską centralizuoti. Štai centralizuoto elektros tiekimo operatoriaus turėjimas nei konkurencijos gamyboje paskatino, nei kainos gyventojams sumažino. Vietos problemas geriausia spręsti vietoje. Mažinti šilumos kainą konkrečiame rajone, spręsti šilumos ūkio renovavimo klausimus galimybių ir dabar pakanka. Tereikia noro ir darbo. Centrinė valdžia turėtų tobulinti šilumos ūkio teisinę bazę, rezervų čia dar daug. Nuolatinis taisyklių kaitaliojimas kuria tik painiavą. Dabartinės valdžios kraityje daugiau spekuliacijų nei konkrečių darbų. Teiginiai, kad savivaldybių prižiūrimas šilumos ūkis tvarkomas geriau, turėtų būti papildyti tų savivaldybių skolomis jų valdomiems šilumos ūkiams. Tai, kad savivaldybių valdomi šilumos ūkiai nesinaudoja galimybe turėti 5-8 procentų pelno ir tai, kad  parduotas apyvartinių taršos limitų kvotas įtraukia į veiklos pajamas, leidžia mažinti vienos kilovatvalandės įkainį. Ne mažiau klaidinančios kalbos ir apie namų renovavimą. Mūsų rajono patirtis aiškiai parodė, kad atskiro namo šilumos sistemos subalansavimas duoda kelis kartus didesnį taupymo efektą nei jo apšiltinimas.” – savo požiūrį dėsto Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas.