Ar pasirinkdami kelią tikslui pasiekti visada būname teisūs?

Ar pasirinkdami kelią tikslui pasiekti visada būname teisūs? Jiezno gimnazijos atvejis parodo, kad vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Bendraudamas su E. Švenčioniene, gimnazijos ir globos namų vadovais, padariau išvadą, jog visi pašnekovai siekia to pačio tikslo – nori, kad gimnazijoje būtų sudarytos visos sąlygos jaunų asmenybių tobulėjimui.

Vidmantas Venclovas

Liūdna, bet Jiezno gimnazijos vardas visoje šalyje vėl nuskambėjo su negeru prieskoniu.

Viešoje erdvėje pasirodę straipsniai tiesiog suglumino. Mano galvoje kirbėjo tik vienas klausimas: ar pasirinktas kelias kovoti su išsakytomis blogybėmis padės mokiniams gimnazijoje jaustis saugiau ir netrukdys ugdymo procesui?

Erika Švenčionienė, kurios įrašai Facebook tapo spaudos grobiu, pokalbio metu patikino, jog savo išėjimu į viešumą norėjo atkreipti dėmesį į švietimo sistemos spragas, kad tokiose mokymo įstaigose, kaip Jiezno gimnazija, kurioje dėl susiklosčiusių aplinkybių mokosi daug vaikų iš socialinės rizikos šeimų, turi būti mažesnės klasės, daugiau mokytojų padėjėjų ir daugiau dėmesio bei supratimo iš mokytojų.

Pasak E. Švenčionienės, gimnazijoje daug gerų mokytojų, jautri ir vaikus mylinti direktorė, bet įstaigoje dar yra pedagogų, kurie stengiasi užglaistyti pasitaikančius smurto ir patyčių atvejus.

Pašnekovė pripažino, kad straipsnio (portalas www.lrytas.lt) autorė padarė prielaidas, kurių jinai neakcentavo, bet aprašyti įvykiai, kuriuos, jos manymu, buvo norima nuslėpti nuo visuomenės, tikri.

Paklausta, ar toks viešumas pasiteisins, atsakė, jog tiki, kad aukščiausi šalies vadovai atkreips dėmesį į sudėtingą situaciją ir padarys korekcijas. Drįstu pasakyti, kad toks žingsnis tikrai atkreips dėmesį ir Seimo, ir ministerijos, bet tik ne noru pagelbėti, užtat kontrolierių ir baudėjų tikrai padaugės.

Kaip sakė E. Švenčionienė, jinai norinti gyventi Jiezne ir auginti vaikus saugioje aplinkoje. Ir tai suprantama, nes dauguma tėvų nori saugios ir draugiškos aplinkos savo vaikams.

Neįgalios mergaitės mama išsakė nuogąstavimus, kad jos dukrelė pastaruoju metu jaučiasi mokykloje nesaugi, buvo pastumta, nukrito, o vėliau apkaltinta, kad pati išprovokavo smurtą prieš ją. E. Švenčionienės manymu, tokių vaikų, kurie yra kitokie nei kiti, integracija į mokyklos bendruomenę sudėtingas ir ilgas  procesas, ir jinai norėtų daugiau supratimo iš aplinkinių (mokinių, mokytojų).

Jiezno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, laikinai einanti direktoriaus pareigas, Dalia Mazuronienė, pripažino, kad straipsnyje (www.lrytas.lt) aprašyti faktai iš tiesų buvo ir mokyklos administracija iškart sureagavo: buvo organizuotas Gerovės komisijos posėdis, išklausytos visos konfliktuose dalyvavusios pusės ir priimti sprendimai.

Mokinys, kuris panaudojo smurtą prieš mokytoją (pastūmė), gavo papeikimą, atsiprašė mokytojos, noriai bendrauja su psichologe ir socialiniais darbuotojais.

D. Mazuronienės teigimu, vaikinas nuoširdžiai gailisi ir jinai įsitikinusi, kad ir septintokas, ir jo tėvai padarys tinkamas išvadas.

Pasak laikinai direktoriaus pareigas einančios pedagogės, jos sūnus ne vienerius metus mokosi vienoje klasėje su neįgalia mergaite, todėl ji negalinti sutikti su išsakytomis prielaidomis, kad klasėje smurtaujama prieš ją.

Apie įvykį pertraukos metu, kai mergaitė buvo pastumta ir nukrito, D. Mazuronienė pasakė, jog dalyvavusios pusės gan skirtingai interpretavo įvykį, bet, anot jos, situacija buvo rimtai išnagrinėta. Pokalbiuose dalyvavo ir mergaitės mama.

Laikinoji gimnazijos vadovės įsitikinusi, kad nei vienas įvykis mokykloje nelieka nepastebėtas ir neaptartas. Taip buvo ir po aprašytų nemalonių įvykių. Pasak D. Mazuronienės, mokykla – tai gyvas organizmas, kuriame įvykiai keičiasi akimirksniu, ir būna nemalonių atvejų, bet tvirtinimai, kad jie slepiami, nepagrįsti.

D. Mazuronienė taip pat nesutinka su padaryta išvada, kad būtent vaikai iš Jiezno vaikų globos namų sukelia papildomus nepatogumus. Pasak jos, šie vaikai, kaip ir kiti mokyklos mokiniai, yra skirtingi. Daryti apibendrinimus nevalia, nes gimnazijoje mokosi ir nemažai vietinių vaikų iš socialinės rizikos šeimų. Prie šios grupės galima priskirti ir globos namų auklėtinius, nes jie pateko į įstaigą būtent iš tokių šeimų.

Pedagogė pripažįsta, kad straipsnių ir reportažų pasirodymas respublikinėje spaudoje – nemalonus dalykas, bet tai nepaveikė įstaigos darbo, analizės ir išvadų, kurie, kaip įprasta, po tokių atvejų atliekami kartu su gimnazijos Taryba ir Tėvų komitetu.

Jiezno vaikų globos namų direktorė Jūratė Virginija Žukauskienė pasakė, jog daroma didžiulė klaida, kai bandoma visus vaikų globos namų auklėtinius suvienodinti. Kiekvienas globotinis individas ir pagal vieno vaiko elgesį negalima vertinti kitus.

Pasak įstaigos vadovės, nereikia pamiršti, kad šie vaikai iš skirtingos aplinkos, bet turi vieną bendrą bruožą – dažniausiai jie atėję iš socialinės rizikos šeimų.

J. V. Žukauskienė pripažįsta, kad didelė globos namų auklėtinių kaita sudaro nepatogumų ir gimnazijos mokytojams, ir mokiniams, bet bendradarbiavimas su gimnazija vyksta nuolat, o iškilusios problemos sprendžiamos greitai ir geranoriškai.

Įvykiai Jiezno gimnazijoje pavaizduoti taip spalvingai, kad portalo www.lrytas.lt skaitytojai sudarytų nuomonę, jog šioje švietimo įstaigoje smurtas ir patyčios – kasdienybė. Žinoma, viešumas būtinas, ir mokyklos bendruomenė turi teisę žinoti, ką daro gimnazijos vadovybė, mokytojai, kad įstaigoje būtų saugi, draugiška atmosfera ir gera vieta žinioms gauti.

Bet ar tėvai neturi būti atsakingi už savo atžalų elgesį mokykloje? Turi, bet, deja, jie neretai pateisina savo vaikų išsišokimus ir viskuo kaltina mokytojus.

Ar pasirinkdami kelią tikslui pasiekti visada būname teisūs? Jiezno gimnazijos atvejis parodo, kad vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Bendraudamas su E. Švenčioniene, gimnazijos ir globos namų vadovais, padariau išvadą, jog visi pašnekovai siekia to pačio tikslo – nori, kad gimnazijoje būtų sudarytos visos sąlygos jaunų asmenybių tobulėjimui.

Net ir sprendžiant problemas, kurios atsitinka visose šeimose, o ką kalbėti apie mokyklų bendruomenes, būtinas pozityvus požiūris. Deja, jo trūksta ir netgi kai kuriems žurnalistams, kuriems reikia skambių sensacijų, bet nesvarbu, kaip jaučiasi po jų publikacijų straipsnių „herojai“.