Jonas Kavaliauskas
Žiūronių kaimo mokyklos gyvavimo laikotarpiai buvo du: 1923–1991 ir 1996–2001 metai. Tiesa, pats pastatas buvo pastatytas 1937 metais (pagal Registrų centro duomenis), todėl galima manyti, jog mokykla savo veiklą pradėjo kitoje vietoje. 1995 metais buvo atlikta pastato rekonstrukcija. Po antrojo mokyklos uždarymo čia įsikūrė biblioteka, kuri buvo perkelta iš buvusio kultūros centro, kurio pastatas buvo privatizuotas. 2021 metais biblioteka buvo uždaryta. 2023 metais buvusios mokyklos pastatas buvo įtrauktas į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą. Tiesa, pardavimo procesas kol kas pristabdytas.
1996 metais Alfonso Vitkausko iniciatyva prie mokyklos pastato buvo atidengtas paminklas Žiūronių kaimo mokyklos mokytojams – Kazimierui Petraškai ir Vincui Matulevičiui. Paminklo autorius skulptorius Antanas Ambrulevičius. Skulptūra yra įtraukta į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pildomą Memorialinių vietovių ir statinių, susijusių su Lietuvos gyventojų genocidu ir rezistenciniu judėjimu, sąvadą. Šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl šio paminklo, kaip K. Petraškos-Vėjo atminimo vietos, įtraukimo į Kultūros vertybių registrą.
O dabar apie situaciją, kuri sukėlė „cunamio“ efektą. Po to, kai iš buvusios mokyklos pastato buvo iškelta biblioteka, jis keletą metų buvo nenaudojamas ir Taryba nusprendė jį parduoti. Portalo žiniomis, parduodamas 65,5 aro žemės sklypas su buvusios mokyklos pastatu, kiemo statiniais, o pirminė pardavimo suma siekia apie 8500 eurų. Būtent šiame parduodamame sklype ir yra paminklas mokytojams.
Pasak Prienų rajono savivaldybės Tarybos nario, balbieriškiečio Algio Marcinkevičiaus, dar 2021 metais buvo sprendžiamas klausimas dėl paminklo ateities. Buvo surengtas išplėstinis posėdis su seniūnaičiais ir bendruomenės nariais. Alfonso Vitkausko artimieji neturėjo nuomonės, ką daryti su paminklu, kaime kito valstybinės žemės sklypo nei dabartinis, kuriame stovi paminklas mokytojams, nėra.
Portalo žiniomis, Žiūronių kaimo gyventojai nepanoro suteikti savo sklypuose „prieglobsčio“ paminklui, bet ir nenori, kad jis būtų „įkurdintas“ prie Balbieriškio pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo skyriaus. Kaimo atstovai mano, kad paminklas turi likti Žiūronyse ir tuo turi pasirūpinti savivaldybė. Savivaldybės vadovų manymu, jie jau išnaudojo diskusijų limitą ir pasiūlytas variantas perkelti paminklą prie švietimo įstaigos Balbieriškyje yra tinkamas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras rekomendavo paminklą palikti pirminėje jo pastatymo vietoje. Štai tokia chronologija. O dabar komentaras iš šalies. Sprendimas geras tada, kai visos pusės sugeba prieiti bendros nuomonės. Deja, iš pokalbių su abiem pusėm bei Balbieriškio seniūnijos žmonėmis supratau, jog paminklo problema geranoriškumu nekvepia.
Visi mato savo tiesą, nors vienas politikas yra pasakęs, jog abu sprendimai (palikti paminklą Žiūronyse ir perkelti prie Balbieriškio pradinės mokyklos) blogi, todėl reikės rinktis iš dviejų blogų variantų tinkamiausią.
Žiūronių kaime bendruomenės nėra ir iš pokalbių galima suprasti, kad niekas nenori imtis iniciatyvos ją kurti. Tai gal suklus kitos Balbieriškio seniūnijos bendruomenės ir perims buvusios mokyklos pastatą, o kartu ir paminklą savo globon bei sukurs bendrystės ir draugystės centrą? Manau savivaldybė apmąstytų tokį bendruomenių pasiūlymą ir problema išnyktų.
Mokame kalbėti, mokame kaltinti, pulti, o ar mokame veikti ir daryti gerus darbus? Laikas veikti.
