Praėjusį penktadienį euro zonos finansų ministrai pritarė naujam 86 milijardų eurų pagalbos Graikijai paketui. Tai jau trečiasis nuo 2010 metų Euro zonos narių mėginimas išgelbėti Graikiją. Šį kartą paskolos bus suteikiamos žymiai ilgesniam laikui nei per pirmuosius du mėginimus. Jei pirmą kartą gelbėjant Graikiją paskolos jai buvo teikiamos trejiems metams, antrojo gelbėjimo metu terminai buvo prailginti iki 15 metų, tai dabar Graikiją gelbėsime kur kas ilgiau – vidutiniškai 32,5 metus. Negana to, terminus svarstoma dar prailginti iki 60 metų, ir į kreditorių kompaniją dar šį rudenį prisikalbinti Tarptautinį valiutos fondą. Jis jau turi karčios patirties su Graikija, nes būtent Graikija dar šių metų birželį neįvykdė planuotų mokėjimų TVF. Kreditų terminai ilgyn, o palūkanos – mažyn. Pirmosios paskolos Graikijai kainavo apie 5,5 procento, vėliau jos buvo mažinamos iki 3,5 procentų, o dabar jai bus skolinama už vidutiniškai vieną procentą. Suma irgi ne visai galutinė. Vis pasigirsta informacijos, kad Graikijai reikia kur kas daugiau pinigų.
Žodžiu, biznis – „monkės“, bet Lietuvos vyriausybė paramos paketui pritarė daug nesvarstydama, jau pirmadienį. Kadangi esame euro zonos nariais, šį kartą bus rizikuojama ir Lietuvos įnašais. Tiesa, tai nebus kokie nors papildomi pinigai, kol kas tik tie, kuriuos turime bet kokiu atveju sumokėti į Europos stabilumo mechanizmo kapitalą. Nepaisant to, rūpi labiau. Gauti paramą Graikija skuba. Artėja terminas, kai jai teks grąžinti apie 3 milijardus eurų Europos centriniam bankui. Nors paskolos ilgalaikės, panašu, kad jomis ir toliau bus gesinami gaisrai, kurių liepsnoja ne vienas.
Tiesa, Atėnai ir kreditoriai ne vien apie gaisrus kalba. Tarpusavio supratimo memorandume yra 4 dideli ilgalaikių reformų blokai. Graikija turi siekti subalansuoti savo viešuosius finansus, kas reikš mokesčių reformą, šešėlio mažinimą, taupymą ir valstybinio turto privatizavimą. Graikija turi įvykdyti pensijų reformą, kas reikš pensinio amžiaus ilginimą, išankstinių, profesinių ir besidubliuojančių pensijų karpymus. Graikija turi pakeisti darbo įstatymus, kad šalies darbo rinka taptų konkurencingesnė. Graikija turi sustiprinti savo bankinį sektorių, sumažinti blogų paskolų portfelį, sustiprinti bankų kapitalo bazę.
Nuo Vilniaus iki Atėnų – 2794 kilometrai keliais ir 1860 kilometrų oru. Tačiau užduotys, kurias Graikijai duoda kreditoriai, labai jau panašios į tas, kurios guli ir ant Lietuvos stalo. Bent jau dvi, pačios sunkiausios – tai darbo santykių ir pensijų reforma. Kiekvieną kartą, kai Lietuvoje išgirstame, kad socialiniai partneriai nesutaria dėl naujojo darbo kodekso, kiekvieną kartą, kai išgirstame, kad eilinius metus prieš rinkimus politikai ketina kelti pensijas niekaip nereformuotoje Sodroje, mes priartėjame prie Graikijos. Kai kur mes ją net lenkiame, pavyzdžiui pagal tai, kiek viešojo sektoriaus darbuotojų tenka vienam dirbančiajam. Kaip ir Graikija, mes labai dideliais tempais užauginome valstybės skolą, žinoma, mūsų „stažas“ ir „pasiekimai“ mažesni.
Jau šiandien, trečiadienį, Lietuvos vyriausybės pritarimą dar kartą skolinti Graikijai mūsų finansų ministras pristatys Europos stabilumo mechanizmo vadovybių susitikimuose. Gelbėjant Graikiją, svarbu nepamiršti, kad tokios pačios usnys dygsta ir Lietuvos darže, ir nelaukti, kol jos užgoš visus kitus pasiekimus.
Rūta Vainienė
Komentaras LRT radijui
2015-08-19
