Ne be reikalo sakoma, kad senatvė – tai antra vaikystė. Ir dantų nedaug, ir šneka neaiški, ir nutaisai kad ką kvailiau vaiko. Dar ir sveikata savo duoda – valgyt gali tik „vaikišką“ maistą, vis kad minkščiau, švelniau… Tai ir prireikia ilgiau po krautuves pavaikščiot, pasirankiot prekes, bet ką tu už pensijos centus gali daug rinktis. Jei ne vaikai… Tai va, mano marti rado Prienuose neblogą krautuvukę, kur mėselė, pasak jos, švarios sąžinės ūkininko tiekiama, šviežia, tikro skonio ir kvapo. Stovim vieną dieną mudu eilėj, žiūrim akis įsmeigę, ar prieš mus apsiperkanti ponia visų dešrelių neišpirks. Kur dėsiesi, klausom, ką ši pardavėjai aiškina: „Ar dešrelės šviežios? Minkštos? Kokių priedų jose yra? Ar „E“ daug? Mano vaikas mažas, jam gali pakenkt“. Jau ir duobę išstovėjom mes prie to prekystalio, nes toji ponia smagiai pašokdino pardavėją, vis savo vaikeliui tinkamus produktus rinkdama, faršą uostydama ir gnaibydama. Mano marti, žiūriu, šaiposi į saują, o aš mintyse giriu tą išrankią moteriškę, mat, kaip kūdikio sveikata rūpinasi, kad net matuoja, ar lašinukai į saujukę tilps, nes mažylis mėgstąs juos po truputėlį čiulpti. Taigi, prisimenu, ir mes savo sūneliui, kai tik pusės metų sulaukė, irgi lašinukų duodavom – tai gardžiai jis juos burnelėj sukdavo…
Išėjo moteriškė krepšelį pasikrovusi, tai žinia, moterų mada – viena per duris, o kitos liežuvius galąst. Martelė gi juokais netveria, o pardavėja širsta, atseit, jei jau taip bijai visokių chemijų, tai ekologiškus produktus pirk, paprastoj krautuvėj visi vienodi, ką žinai, kokių skaniklių ir stipriklių į juos pridėta. Martelė irgi pritaria – jei nori sveiko maisto, pati pasigamink, o dar geriau – užsiaugink, nes nežinai, kuo ta kiaulė šerta, ar kokios velniavos grūdai prisigėrė, kol į duoną pateko. Nesikišu aš į moterų kalbas, bet šįkart neišlaikiau, sugėdinau abi, ir martelę, ir pardavėją, kad juokiasi iš motinos, šitaip savo kūdikiu besirūpinančios. O tos visai vos iš juoko neišgriuvo: „Tėvuk, taigi tas jos „kūdikis“ didelis bernas, jau į antrą klasę eis!“. Nutilau. Moterys toliau sau apie „E“ viską, ką kuri žinojo, dėstė, o aš sau to vaikelio gailėjau. Tai kaip gi jis augs, koks iš jo vyras bus, jei mama jį į vystyklus vis grūda, kūdikio maisteliu maitina? Mes tai saviškiui ir grumsto paragaut leisdavom, kad nuo visokių negerumų kūnas pats apsigint mokėtų, ir maisto labai netaikydavom, o tvirtas užaugo ir sveikas, ačiū Dievui. Baisūs tie „E“, daug ko apie juos šneka, bet, sakau, motinos rūpestis irgi turi turėti ribas, kad, pati baubų bijodama, ir vaikui gyvenimo baimės neįvarytų.
