Vilija Čiapaitė
Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai. Šeimoje vaikai gauna pradinius gyvenimiškus įgūdžius, kuriais vadovaujasi jau suaugę. Šaunu, kai šeimoje vaikas auga be rūpesčių, tačiau jam ugdomos gyvenimiškos patirtys visuomet atsispindi ateities gyvenimiškose situacijose. Antroji šeima – tai darželis, mokykla. Čia vaikai gauna kitas gyvenimo vertybes, kurias į žinių maišelį sudeda mokytojai, auklėtojai ir kiti suaugusieji, kurie yra tarsi antrieji tėvai. Bendruomeniškumą, meilę, supratimą, žinias ir dar daug daug vertybių vaikai gauna jau ūgtelėję.
Kad susivoktume, kad jaustume šeimos svarbą, kaskart reikia susiburti, susijungti. Ir štai penktadienio popietę Birštono vienkiemio darželio-mokyklos kiemelyje susibūrė tėveliai, mamytės, seneliai, senelės, mokytojai, auklėtojai, kiti šios įstaigos darbuotojai, bendruomenės nariai, seniūnas ir Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Daugelis paklaus, kam gi tie kariai? Ir tam yra atsakymas – tądien buvo Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos išvakarės, o ir vaikams tai galbūt gyvenimo kelio pasirinkimo pradžia.
Šeimų dienos pradžioje susirinkusius pasveikino Birštono vienkiemio darželio-mokyklos direktorė Regina Gustaitienė, Birštono ir šio renginio kuratorės Lijanos dainuojančios mergaitės.
Šventė
Kieme krykštaujantys vaikai smalsiai apžiūrinėjo ginklus, o savanoriai norintiems ant veidų braukė mūšio spalvas. Iš pradžių išdrįsusiųjų buvo nedaug, tačiau smalsumas nugalėjo – vos ne kiekvienas vaikščiojo maskuojančio pieštuku nuspalvintais veidais. Beje, atsivežti ginklai smalsuolius traukė it magnetas. Čia tau ne žaisliniai, o tikrų tikriausi ginklai, kurie skirti šalies gynybai. Ypač daug džiaugsmo ir juoko sulaukė mažyliai. Mat kuprinių būta gana sunkių, o laibos kojelės negalėjo išlaikyti tokio svorio. Vaikams tai buvo tikra atrakcija!
Čia pat buvo dalijami loterijos bilietai, o dainuojantys balsai vertė vis dairytis ir stebėti susirinkusius. Nors ir buvau svečias, tačiau jaučiausi it didelėje šeimoje, kur kiekvienam buvo kas veikti. Mažyliai pūtė muilo burbulus, kiti gi linksmai besišypsodami suposi sūpuoklėse. Kaitri saulė vertė ieškotis pavėsio. Ir čia šauniosios antrosios mamos – auklėtojos, mokytojos, pagalbinio personalo moterys – pasirūpino patiesaliukais, o pavėsinėje ištroškusių laukė vanduo su citrina.
Kaip ir dera darnioje šeimoje, buvo pasveikinti gražių, apvalių jubiliejų sulaukusieji gimdytojai. Tai buvo smagi ir jautri akimirka. Pagaliau teko ir suaugusiems pašėlioti. Žaidime tėtis, mama, vaikas, šeimininkė, krištatėvis, krikštamotė ir kunigas turėjo paprakaituoti bebėgiodami, kol vyko pasakos apie juos skaitymas.
Ir štai, pati mieliausia, pati gražiausia akimirka, kuomet visi visi buvo sukviesti į ratelius. Meilė, pasitikėjimas, pagarba ir šilti apsikabinimai, štai ką buvo galima įžvelgti veiduose. Net vaikai, kurie kasdien glaudžiami, apkabinami namuose, čia, antruosiuose namuose, tą su pagarba ir meile parodė visiems. Juk gerumas, švelnumas ir pagarba prasideda namuose, o tęsinys ypač svarbus nedidelėje bendruomenėje – darželyje, mokykloje, kur vaikams gera. Jie čia gyvena, mokosi, yra saugūs. To ir nori kiekvienas tėvelis, mamytė, nes suvaldyti nedideles klases yra daug lengviau, o ir mokytojai daug daugiau dėmesio gali skirti savo auklėtiniams.
Ir, manau, reikia kuo daugiau tokių nedidelių antrųjų namų vaikams kaimuose, gyvenvietėse, nes čia vaikai subręsta, sustiprėja prieš žengdami į tolimesnio gyvenimo kelią.
Pamąstymas
Kaip sakoma, griauti yra lengviau nei statyti. Kaimai jau greitai ištuštės, nes ugdymo įstaigos uždarinėjamos, parduotuvės, bibliotekos taip pat. Senoliai nepajėgūs įdirbti žemės, o jaunimas grįžtų, bet… kaip pasielgti su atžalomis? Ogi niekam nė motais. Viena iš tokių įstaigų, kaip Birštono vienkiemio bendruomenės globojamas darželis-mokykla, turėtų būti pavyzdys, kaip išlaikyti jaunus žmones, kad nesižvalgytų į keliones, gyvenimus užsienyje. Jiems ir jų atžaloms čia gera, nes visi turi antruosius namus, kur jie laukiami, suprantami ir mylimi.
