Antanas Kavaliauskas: „Medienos verslas pradėtas nuo prašymo parduoti lentas“
Vidmantas Venclovas
Kai buvau nutaręs pasikalbėti su Prienuose žinomu verslininku Antanu Kavaliausku, prisiminiau, kaip buvę Prienų pieninės darbuotojai jį apibūdina. Anot jų, Antanas retkarčiais pavaduodavęs J. Janonio kolūkio vairuotojus ir visada atvykdavo pasitempęs.
Vadovo potraukis tvarkai jaučiamas ir įžengus į „Strielčių lentpjūvės“ teritoriją. A. Kavaliauskas pastebėjęs, jog studijuoju kiemo dangą, pasakė, jog gamybinėse teritorijose asfalto danga nepraktiška. Betonas – ir praktiškiau, ir ilgaamžiškiau.
„Pagal profesiją esu zooinžinierius. Dirbau J. Janonio kolūkyje. Bet atėjus nepriklausomybei viskas žlugo, reikėjo ieškoti kitų veiklos ir pragyvenimo šaltinių“, – mintimis dalijosi A. Kavaliauskas. Anot jo, dėl ko nors konkretaus nebuvo apsisprendęs, bet verslininko iš Vilkaviškio prašymas parūpinti lentų tapo lemtingu. Turėto „Kamaz“ lentų neužteko ir tada kilo mintis užsiimti medienos prekyba. Miškuose buvo daug sausuolių, o lentų paklausa – didelė, todėl Antanas pradėjo pirkti rąstus, Liepaloto lentpjūvėje jie buvo išpjaustomi ir pristatomi į Vilkaviškį. Toks biznis tęsėsi apie dvejus metus. Ir tada gimė idėja įkurti nuosavą lentpjūvę. Buvo įsigyti buvusio kolūkio grūdų sandėliai, o įrengimai perkami iš įvairių vietų. Pradžioje dirbo penkiese ir be jokios patirties. Reikėjo mokytis dirbti su įrengimais ir ne bet kaip, o gerai. „Prisimenu, kiek likdavo sugadintų lentų, kol pavykdavo pasiekti norimą kokybę“, – pirmuosius žingsnius prisimena pašnekovas.
Bet, pasak jo, būtent kokybė tapo lentpjūvės kredo.
Antano Kavaliausko lentpjūvė buvo įsteigta 1995.04.04 d., o 2000.08.30 d. buvo įsteigta bendrovė „Strielčių lentpjūvė“. Kasmet plėtėsi ir bendrovės paslaugų spektras. Gamybos atliekos, pjuvenos buvo taip pat „įdarbintos“ ir pradėta briketų gamyba. Bet savos lentpjūvės pjuvenų užtekdavo tik savaitei, todėl jos buvo superkamos iš aplinkinių įmonių.
Pasak pašnekovo, betarpiškas ir sąžiningas ryšys su klientais visada buvo įmonės stiprybė, todėl būtent po diskusijų su užsakovais įmonė ryžosi pradėti granulių gamybą. Tiesa, pradžia buvo katastrofiška, nes įgyta įranga dažniau buvo remontuojama nei dirbo. Minčių buvo visokių, bet ir šis iššūkis buvo įveiktas ir dabar linija tvarkingai dirba ir gamina granules, kurios dažniausiai keliauja į užsienio rinkas. „Strielčių lentpjūvės“ produkciją savo klientams siūlo ir „Senukų“ prekybos centras.
Antanas Kavaliauskas įsitikinęs, jog įmonės sėkmė priklauso nuo kelių pagrindinių dalykų: gero gamintojo technikos, žmonių, prižiūrinčių ją, sąžiningumo ir patirties bei atvirumo su klientais. Įmonės vadovo teigimu, negalima pagaminti aukštos kokybės produkcijos naudojant prastus įrengimus. Anot Antano, jų kolektyvas nedidelis, bet pasiruošęs įgyvendinti klientų norus. Tiesa, būna atvejų, jog atveža žmogus iš savo miško medienos rąstus ir nori, kad iš jų būtų pagamintos aukštos kokybės apdailos lentos. Bet specialistai mato, kad tai nepavyks. Deja, bet priimti geriausią sprendimą ne visada pavyksta, nes užsakovai įsitikinę, jog jų atgabenta mediena – tik aukščiausios rūšies.
Per įmonės gyvavimo metus reikėjo išgyventi įvairius laikus – nuo sėkmingų iki krizinių. Bet visada įmonė laiku atsiskaitydavo su savo darbuotojais.
Po pokalbio apsilankėme visiškai automatizuotame granulių gamybos ceche, kurio produkcija eksportuojama į vakarų šalis. Liniją prižiūri tik vienas darbuotojas.
Šiuo metu „Strielčių lentpjūvėje“ veikia rąstų pjovimo, pjautų lentų, apdailos gaminių, briketų, granulių cechai bei džiovykla.
Antanas Kavaliauskas įsitikinęs, jo prieš daug metų pasirinkto kelio sėkmė grindžiama bendravimu su artimiausiais kaimynais, nes stabilumas ir patikimumas – svarbiausia.
„Strielčių lentpjūvės“ vadovas teigė, jog visada gan atsakingai priima sprendimus. Kai buvo gautas pasiūlymas įsigyti „Liepaloto lentpjūvę“, pirmoji mintis buvo „O kam?“. Bet geriau pamąsčius ir pasitarus su jaunimu buvo nuspręsta ją įsigyti ir tam tikru laiku ten buvę sandėliai labai pasitarnavo. Buvo panaudota ir tinkama įranga. O ir dabartinė situacija rodo, kad sandėliavimas tampa svarbia prekybos operacijų dalimi.
Visgi, kitas sprendimas – pasukti į viešbučių ir restoranų veiklą – sulaukė nemažai klausimų. Tiesa, Antanas Kavaliauskas sakė, jog perkant sklypą Birštone iš pradžių nebuvo minčių apie viešbutį, bet vėliau, apsvarsčius situaciją, nutarta pabandyti. Aišku, pasak pašnekovo, įrenginėjant viešbutį panaudota daug lentpjūvėje pagamintos medienos, savo darbo ir minčių. Bet išlieka tas pats principas – viską daryti iš kokybiškų medžiagų ir kokybiškai.
Todėl, šviežia mėsa, daržovės perkami iš vietinių patikimų augintojų, nes tik iš kokybiškų produktų galima pagaminti gardžius patiekalus.
Ką gi, A. Kavaliausko pasiūlyta restorane „Pušynė“ pagaminta itališka pica buvo verta reklamos. Šeštadienį išbandėme net 3 įvairias jų rūšis ir likome sužavėti. Anot pašnekovo, ir tešla picos „padui“ gaminama vietoje.
A. Kavaliauskas patikino, jog ir pats yra dažnas „Pušynėje“ pagaminto maisto ragautojas. Ir kitaip negali būti, nes prastai pamaitintas svečias ir prastai išsimiega.
Kol mes bendravome, o iš direktoriaus kabineto visas gamybos kiemas buvo matomas kaip ant delno, visiškai nesimatė jokios skubos. Atvykdavo vilkikai, neskubėdami manevruodavo kieme ir dingdavo. „Viskas vyksta pagal planą. Kitaip galima sutrikdyti gamybos procesą. Laukia sudėtingi laikai, bet darbas nesustoja, klientų užsakymai vykdomi“, – pokalbio pabaigoje mintimis dalijosi Antanas Kavaliauskas, kuris mano, jog būtina dalyvauti ir visuomeniniame, ir socialiniame krašto gyvenime. Todėl bendrovė remia įvairius renginius, krepšinį, socialinius projektus. „Esame viena šeima“, – tvirtino buvęs zooinžinierius, kuris beveik prieš 30 metų pasuko į medienos, o visai neseniai – į viešbučių ir restoranų verslą.
