Duona – vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių. Mūsų protėviai turėjo daug įvairių apeigų, tikėjimų, sunkiai dirbo, kad stalą galėtų papuošti nauju duonos kepalu. Tešlos ruošimas, kepimas, laikymas, raikymas turėjo net savotiškas apeigas. B. Mackevičius rašė: ,,Nuolat liesdami kvepiančios duonos riekes pripratome prie duonos, kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę.
Dažnai užmirštame, kad tikrojo duonos svorio negalime išmatuoti“, todėl ir šiandieną duona laikoma šventa.
Kiekvieną dieną vaikai suvalgo bent riekelę duonos. Paima ją į ranką, kanda kąsnelį, kramto. Žino, kad tai duona. Kasdieninė, šventa duona. Duona, nupirkta parduotuvėje. O kodėl ją reikia gerbti, kodėl seneliai sakydavo, kad „duona būtų skalsi“, „skalsos jums“? Tai reiškia, kad „linkiu nuolat ant stalo turėti duonos“, kad „jos niekad nepritrūktų”.
„Galima nueiti į parduotuvę ir nusipirkti duonos“, – sako vaikai. Jie nežino, kad reikia didelius darbus nudirbti, kad duona atkeliautų ant stalo. Todėl reikia supažindinti vaikus su duonos keliu nuo lauko iki stalo.
Su priešmokyklinės grupės vaikais lopšelyje – darželyje „Saulutė“ daug kalbėjomės apie duonelės ilgą kelią nuo lauko iki stalo: sekėme lietuvių liaudies pasakas, minėme mįsles, susipažinome su sakmėmis, prietarais, patarlėmis apie duoną. Žaidėme įvairius lietuvių liaudies žaidimus, patys lipdėme ir minkėme „savo duonelę“.
Taip pat susipažinome su grūdinėmis kultūromis, sėjome jas ir laukėme, kol sužaliuos želmenys. Siekdami kuo daugiau sužinoti apie ilgą ir sunkų duonelės kelią, apsilankėme Prienų krašto muziejuje, kur kepėme duonelę. Norėdami įtvirtinti savo žinias ir perteikti jas tėveliams, paruošėme renginį „Ant mano delno guli duonelė“.
Tėveliai ne tik visus vaišino pačių gamintais duonos kepiniais, bet ir duonos gira. Džiugių emocijų, geros nuotaikos tikrai netrūko. Visiems buvo džiugu, jog turėjome galimybę ne tik pabendrauti, bet ir pasidžiaugti, jog etnokultūriniai renginiai nepamiršti.
S. Leonavičienė.
Tikrai smagu, kad tokie renginiai ir pašnekesiai vyksta šiame lopšelyje-darželyje. Net pačių mažiausiųjų grupėje „Boružiukai“, kurią lanko ir mano dukrytė, vaikučiai spalvino kviečių ir rugių varpas, minkė duonelę ( greičiausiai iš plastilino ar modelino, bet tai juk ne taip ssvarbu), ją piešė ir spalvino su auklėtojų pagalba. Vyresniojo sūnaus grupėje „Ežiukai“ šia tema taip pat buvo kalbama, vyko užsiėmimai. Smagu, kad senieji amatai, tradicijos, papročiai bei tikrosios vertybės skiepijamos nuo mažens. Mums, tėvams, taip pat reikia namuose tas vertybes skiepyti ir padėti įsiminti darželyje gautas žinias, kad vaikai mokėtų gerbti lietuviškas tradicijas ir papročius, lietuvių kalbą, duoną ir kiekvieną garbingai atliktą darbą. Kad augtų tikrais Lietuvos piliečiais – patriotais 🙂